Tačiau kažkas čia buvo ne taip. Tik ne iš karto supratau, kas. Pala pala – o kur pelikanai? Ar bent jau kokia žuvėdrų atmaina? Nieko panašaus. Tik juodos blizgančios varnos, nuo kaitros pražiotais snapais. Nutūpusios pliažo krūmus, besitaikančios iš lauko restorano nugvelbti kokį kąsnį.
Kariotiškių rojaus paukščiai.
Gal ne visai ta rūšis, kokią norėtumėte pamatyti Maldyvuose, išgarsintuose rusų oligarchų, lietuviškų pupyčių ir globalių nardymo entuziastų. Nutariau kelioms dienoms stabtelėti šiose musulmoniškose salose, nes „Turkish Airlines“ lėktuvas iš Stambulo pakeliui į Šri Lanką tupia Malė oro uoste. Juolab ir draugai ragino apsilankyti vietoje, kurią esą jau greitai vieną pirmųjų užlies pakilusio pasaulinio vandenyno bangos. Kada nors anūkams bus galima papasakoti buvus ten, kur dabar – tik vanduo.
Ganėtinai mažame oro uoste keleivius pasitinka užrašas, įspėjantis, kad alkoholis šioje šalyje yra draudžiamas. Viena smagesnių pramogų šiame terminale – stebėti, kaip tikrinami lėktuvai iš visokių domodedovų ir šeremetjevų. Kokios gali būti atostogos be degtinės?
Kadangi visi lagaminai peršviečiami, įsigudrinę rusai alkoholį pila į mineralinio vandens butelius ir apsimeta, kad geria jį gaivindamiesi. Bet muitininkai šituos triukus žino ir į šalį daugelis atvykėlių patenka be kruopščiai slėptų laimės skysčio atsargų. Čia atvykęs supranti – Dievas yra didis, o jo parėdymų reikia laikytis net per atostogas. Su tam tikromis išimtimis, bet apie tai kiek vėliau.
Juk pasakojau apie varnas. Tai štai – tie išmintingi paukščiai man parodė šių salų užkulisius, apie kuriuos daugelis turistų nenutuokia, o jei ką ir įtaria – žinoti nenori. Kaip jau įprasta mano kelionėse, pasirinkau nuošalesnę salą, iki kurios mažu lėktuvu reikėjo skristi dar 40 minučių. Ne šiaip koks rifas su 16 namukų ant polių, o padori sala, su žvejų kaimu. Vietine kultūra – bent jau taip tikėjausi.
Italų valdomas viešbutis – vienintelis saloje, pavadinime puikuojasi žodis „Eco“. Labai ekologiški ir švarūs. Vis šlavinėjasi, kažką tvarko. Vandenį siurbia iš jūros: valo druską. Pabrėžtinai vengia plastiko ir šiaip nenatūralių medžiagų. Tik pagrindinį pastatą ir įspūdingus vartus kažkodėl išmūrijo iš sudaužytų koralų, bet čia turbūt smulkmena. Juk gražu.
Ta bjauriai smalsi prigimtis neleidžia ilgai džiaugtis ekologiška italų estetika. Ir dar tas klausimas vis sukasi kaip juodas alkanas paukštis virš lėkštės su spagečiais: iš kur čia jų tiek daug?
Viskas. Išsirenku patvariausią dviratį, susirandu ilgas kelnes, ilgus marškinius ir išvykstu tyrinėti salos. Ilgus, nes kitokie ten yra laikomi nepadoriu apdaru. Vyrams gal dar atleistų, bet moterims tai tikrai blauzdomis švytruoti nepatartina, jau nekalbant apie šlaunis ar bambas. Šariatas – rimtas reikalas.
Žirklėmis nukarpytos viešbučio pievos greitai užleidžia vietą laukinei salos gamtai. Po poros kilometrų nulūžta dviračio sėdynė. Netrukus sužinosiu, kodėl čia tiek daug varnų, todėl galima ir pakentėti.
Kandaharas. Tokia mintis topteli pasiekus „žvejų kaimą“. Tas senas atšiaurus puštūnų miestas Afganistano pietuose, kur neseniai lankiausi visai kitais reikalais. Dulkėtos negrįstos gatvelės, namai mažai langeliais, moterys su juodais hidžabais, smalsios vaikų akys. Apleistas stadionas.
Per kaitrą ir dulkes iriuosi išdegusių gatvelių labirintu į priekį. Artėja kita, laukinė salos pakrantė. Pralenkiu kelias susigūžusias senes su žabų ryšuliais. Niekas nesijuokia, nesisveikina. Pasijuntu kaip koks nuo būrio atsilikęs jūrų pėstininkas per operaciją. Norisi nerti už kampo ir prieš kertant gatvę apsidairyti.
Dar nespėjus pasiekti kranto padvelkia tas kvapas. Ne jūros. Ir ne dumblių. Smilkstančių sąvartynų. Visur aplink – krūvos skudurų, plastinių butelių, bidonų ir kitų yrančių šlykštynių. Artinasi juodos figūros su karučiais. Moterys smėlynuose. Stumia šiukšlių prikrautas vežėčias ir išverčia čia pat, tolimajame salos krašte, tiesiog ant smėlio. Kažkoks užsižiopsojęs krabas gauna į momenėlį tuščiu kokakolos buteliu ir neria į plyšį smėlyje.
Aplink – vien varnos ir šiukšlės. Vandenyje plūduriuoja plastiko maišai ir buteliai. Prabėga ožkų būrelis, kelios atrajoja kažkokį guminį daiktą, panašų į ištįsusį oranžinį streso kamuoliuką. Vandenyje prie pat kranto bangos skalauja kažkieno išmestą spyruoklinį čiužinį.
Kiek tolėliau palmių giraitėje pokši kirviai – vyrai valo vietą naujam sąvartynui. Virš galvų sukasi juodieji rojaus paukščiai.
Įspūdinga sala. Toks „du viename“ variantas – beveik kaip garsiame seriale „Dingę“. Grįždamas dar užtinku apleistą meteorologų stotį, kur erozijos suėsti padargai dar labiau primena anos legendinės salos „Dharma“ stotį.
Paskui viešbutyje paklausiau, kodėl čiabuviai taip elgiasi. Iš pradžių sutrikę nutilo, o paskui pasiguodė, kad taip – visose gyvenamose Maldyvų salose. Ekologija, draugiškumas gamtai čia dar kažkas nesuvokiamo. Kaip sakoma, grožis gal ir daro pirmą įspūdį, bet kas į jį namuose bekreipia dėmesį po trijų dienų.
Tiesa, dėl to alkoholio. Nors įstatymais jis draudžiamas, labai norintiems (ir galintiems susimokėti) daromos išimtys. Šioje saloje jo išties nebuvo, bet kas vakarą viešbučio svečius plukdo į medinį burlaivį, kuriame brangus viskis, romas ir tekila liejasi laisvai. Girtuoklių ofšoras.
Koks čia galėtų būti moralas? Kai rinksitės viešbutį ar atolą šiose šiaip jau išties gražiose salose, ieškokite tokio, kuriame nėra žvejų kaimelio ir vietinių gyventojų. Tai – ne ta šalis, į kurią vykstama semtis kultūros. Užtat kokia atgaiva po kelių dienų persikėlus į spalvingą, švarią ir tikrą Šri Lanką!
