Vilius vis bandė žvejoti ir rytą, ir vakare. Keitė masalą, bet lyg užrišta – nieko nepagavo.
Pašnekinome vietos žvejį, jis paaiškino, kad šiuo metu yra blogiausias kibimo metas.
Tad išvykome į Baseltono miestelį, kurį garsina 1900 metrų į vandenyną nusidriekęs tiltas. Jo gale – akvariumas, kurio dalis yra tiesiog vandenyne.
Gali stebėti koralinio rifo augaliją ir žuvis.
Tiltu važinėja traukinukas – kas nenori taip toli eiti pėsčiomis apžiūrėti akvariumo, už traukinio bilietą pirmyn ir atgal tenka pakloti 35 Australijos dolerius (per 23 eurus). Bet norinčiųjų važiuoti netrūksta.
Net mažame Australijos miestelyje yra keletas meno galerijų, tad su Jolanta nutarėme verčiau susipažinti su vietos menu, nei styroti su meškere.
Darbuose daug peizažų, ryškių spalvų, kriauklių, koralų rifo augalijos ar aborigenų etninių pėdsakų. Buvo įdomu ne tik pažiūrėti, bet ir pabendrauti su darbų autoriais.
Kai sustodavome kur nors, mūsų motociklus irgi apspisdavo vietos gyventojai, vis stengdavosi mus prakalbinti, žodžiu, vyko kultūriniai mainai.
Pakeliui užsukome ir garsią vyninę „Capel Vale“, turinčią vynuogynų net trijuose šalies regionuose. Vyno pasirinkimas – išties didelis, restorane gali ne tik degustuoti jį, bet ir paragauti prie kiekvienos vyno rūšies priderintų patiekalų.
Išsirinkome ir ką parvežti į Lietuvą tikėdamiesi ilgoje kelionėje nesudaužyti butelių.
Pavakariais grįžtant į miestelį, kur buvome apsistoję, šalikelėse būriavosi dešimtys kengūrų, kai kurios bandė nerti skersai kelio prieš pat motociklą.
Pagaliau pirmą kartą pamatėme apie metro ilgio juodąją gyvatę. Buvome labai jomis gąsdinami, bet kitur neteko jų pamatyti.
Paskutiniam sustojimui pasirinkome Mandūrą visai netoli Perto.
Tai šurmulingą Palangą primenantis kurortas su koncertų sale, meno centru, barais ir austrių restoranais, pramogomis nuo atrakcionų vaikams iki prabangių kruizų jachtomis.
Motociklų išsiuntimo reikalai jau buvo sutvarkyti, lėktuvų bilietai – kišenėje.
Buvo likusi tik viena svarbi pramoga – Jolantos gimtadienis. Tiesą sakant, išskirtinis – 60 metų jubiliejus.
Tai mums buvo tarsi druska ir pipirai kelionės pabaigoje. Telefonas nerimo nuo sveikinimų iš viso pasaulio.
Pusryčiaujant kavinėje jau nuo aštuntos ryto šurmuliavo gal šimtas žmonių iš aplinkinių namų ir apartamentų, šalia – jachtų prieplauka, išpuoselėtos krantinės ir parduotuvėlės. Vilius nulėkė į artimiausią ir grįžo su puokšte gėlių Jolantai.
Dieną vėl paskyrėme menui – lankėme galerijas, parodų sales, o vakare moterys susirūpino makiažu, manikiūru. Jolanta pasipuošė nauja Viliaus dovanota suknele su Australijos perlais.
Patraukėme į šalia esantį meksikietišką restoraną. Bendrakeleiviai Kristina, Sigitas, Laima ir Valius Jolantai įteikė dar prie Uluru uolos nupirktą vėrinį su opalais ir pasveikino Valiaus sukurtu eilėraščiu.
Jolanta švytėjo ir prisiminė įdomiausias savo gyvenimo istorijas. Geras maistas, šventinis tortas su pirotechnine žvake ir ispaniškai sudainuota daina „Happy Birthday“.
Štai tokia nuotaika iš tris mėnesius trukusios laukinės kelionės grįžome į civilizaciją. Gal tai bus paskutinis taškas mūsų klajonėse.
„Kai prieš penkerius metus Jolanta man pasakė – norėčiau apkeliauti Žemės rutulį motociklu, mano atsakymas buvo – važiuojam“, – prisiminė buvęs Vilniaus meras V.Navickas.
Tikslas pasiektas. Kai papasakojame sutiktiems žmonėms, kiek apvažiavome, mūsų kaskart klausia – kur toliau? Kartais pajuokaudavome – gal į Mėnulį ar į Marsą.
Narrele – namo, kuriame kelionės pabaigoje nuomojomės kambarius, šeimininkė, gaminusi mums pietus, dviem dienoms davė savo automobilį, kad galėtume susitvarkyti motociklų siuntimo į Lietuvą reikalus.
Dar apžiūrėjome Pertą, užsukome prie vandenyno ir netrukus Narrele mus jau vežė į oro uostą.
Laukė beveik dviejų parų skrydis namo.
Pabaiga. Pradžia 2018 m. sausio 13 d. Nr.2, sausio 27 d. Nr.4, vasario 10 d. Nr.6, vasario 17 d. Nr.7
17 660
Tiek kilometrų grupė lietuvių įveikė motociklais keliaudama aplink Australiją.
Skaičiai ir faktai
Iš 90 kelionės dienų kelyje lijo tik vieną, o dar pusdienį palynojo. Aukščiausia temperatūra, kurią teko kęsti, buvo 46 laipsniai karščio, žemiausia – iki 12 laipsnių šilumos nukrisdavo naktimis.
Vargino ir labai dideli atstumai tarp degalinių – iki 300 kilometrų. Jei pakeliui kas nors atsitiktų, padėti galėtų tik vienas kitas pravažiuojantis, pagalbos tektų laukti valandomis, o sutemus gal ir dešimt valandų.
Ruošiantis kelionei ir planuojant maršrutus lietuviškuose tinklalapiuose stigo informacijos – pradžioje net atrodė, lyg būtume susirengę į negyvenamąją salą. Todėl informacijos reikia ieškoti australiškuose tinklalapiuose, ypač gerai dirba australų informaciniai centrai, todėl geriausia naudotis jais.
Buvo verta vežtis savo motociklus, nes dokumentų tvarkymas norint gauti leidimą jais naudotis nėra sudėtingas, o ilgalaikės nuomos kaina prilygsta naujo motociklo kainai.
Tačiau automobilius geriau nuomotis, nors jaunimas iš Europos dažnai nusiperka kokį seną automobilį, o pakeliavę jį parduoda.
Civilizuotose teritorijose litras benzino kainuoja mažiau nei 1 eurą, Šiaurės Teritorijoje – truputį brangesnis.
Keliai geri, neteko asfaltuotame kelyje matyti duobės. Greitkelių nedaug, jie daugiausia prie didžiųjų miestų ir yra mokami. Reikia mokėti ir už važiavimą tiltais, tuneliais. Sumokėti galima per tris paras tik internetu, o baudos už važiavimą nesumokėjus – milžiniškos.
Australijoje labai daug vidutinio greičio matuoklių, prie šviesoforų įrengtų fotokamerų. Policija labai greitai reaguoja į kiekvieną pažeidimą, o baudos labai didelės. Jei leistinas greitis yra 100 kilometrų per valandą, tai visi ne greičiau ir važiuoja. Neteko matyti lakstančių.
Kelio ženklų nedaug, bet visada yra informacija apie degalines ir poilsio vietas. Būtina atkreipti dėmesį į ženklus, ar kelias neuždarytas dėl liūčių ir potvynių. Tai praneša angliški užrašai „open“ – „atidaryta“, „closed“ – „uždaryta“ didžiuliuose stenduose.
Nakvynę Australijoje visada galima rasti pagal savo piniginę – nuo nemokamų vietų palapinei, kur įrengtas tualetas, iki nakvynės namų ir viešbučių. Bet labiausiai žavi kempingai, įrengti nacionaliniuose parkuose, prie vandenyno ar net miesto parke. Juose yra viskas, ko reikia keliautojui, – tualetai, dušai, skalbyklos, virtuvės, griliai, mikrobangų krosnelės, šaldytuvai. Net tualetinio popieriaus nereikėjo pirkti.
Miestų paplūdimiuose taip yra įrengti dušas, geriamojo vandens stovai, tualetai, kuriuose bent trys popieriaus ritiniai keldavo nuostabą. O botanikos sodai ar parkai, bibliotekos apskritai verti pasigėrėjimo ir gali būti pavyzdys visam pasauliui.
Kainos pasirodė apie 20 procentų didesnės nei Lietuvoje. Tačiau butelio vandens kaina didmiesčio prekybos centre ir kaimo parduotuvėje ar pakelės degalinėje gali skirtis 4–5 kartus. Žinoma, mieste pigiau.
Pastebėjome, kad privačiose parduotuvėse, galerijose ar meno turgeliuose nesiderama – nori pirk, nenori – ne.
Ir svarbiausia – žmonės. Australai pasirodė labai draugiški ir geranoriški. Laukinėse teritorijose pamatę mus sustojusius tuoj pat ir jie stodavo, klausdavo, ar kas nenutiko, ar nereikia pagalbos. Patardavo, ką verta pažiūrėti, kur važiuoti.
Ir šiukšlių niekur nepamatysite. Per tris mėnesius tik kartą teko matyti keletą rūkančių žmonių, specialių rūkymo vietų nematėme, nuorūkų ant šaligatvių irgi nerasite. Cigarečių pakelis čia kainuoja apie 50 Australijos dolerių (per 33 eurus), jų reklama draudžiama, parduotuvėje cigarečių nepamatysite. Paprašius pardavėja jas paduoda iš seifų, įrengtų po prekystaliais.
Todėl labai daug sportuojančių, bėgiojančių parkuose, paplūdimiuose. Kadangi daug saulės, labai stipriai kovojama su odos vėžiu – tai pastebima ir viešosiose erdvėse, ir žiniasklaidoje, apie tai galima spręsti iš to, kad daugelis žmonių paplūdimyje dėvi kūną dengiančius rūbus.
Nors mums, motociklininkams, tekdavo išskirtinis vietos žmonių dėmesys, tiesą sakant, kur yra Lietuva, nežino gal 95 procentai australų. Kai bandydavome aiškinti, dažnai tekdavo tikslinti, kad esame iš Europos.
Domėdavosi nuoširdžiai, nes dažnas kviesdavo į savo namus nakvynės, vaišindavo, duodavo nemokamai kelioms dienoms automobilį, net skraidino sraigtasparniu.
„Atvirai pasakysiu – įsimylėjau Australiją. Su Jolanta nusprendėme būtinai į šią šalį sugrįžti“, – kelionės pabaigoje prisipažino Vilius.
