Šatrijos kalnas – paskutinio ledynmečio darinys. Archeologiniai radiniai patvirtina, kad mūsų protėvių šioje gyvenvietėje gyventa jau maždaug prieš 2100 metų. Ant Šatrijos kalno XIV a. stovėjo medinė pilis, dėl ypač stačių vakarinių ir rytinių šlaitų sunkiai pasiekiama priešams. Manoma, kad iki krikščionybės įvedimo čia būta svarbaus pagonių tikėjimo centro. Senojo žemaičių tikėjimo tęsėjai iki šiol trečiąjį liepos šeštadienį kasmet susirenka ant Šatrijos kalno švęsti ugnies pagerbimo, t. y. deivės Gabijos, šventės.
Tačiau Šatrijos kalnas domina ne tik istorijos tyrinėtojus. Vietiniai gyventojai apie kalną girdėję daugybę legendų. Viena populiariausių istorijų pasakoja apie ant šio kalno vykusias naktines Žemaitijos raganų šėliones. Raganos linksmindavosi ir šokdavo ant kalno iki pirmųjų gaidžių, tačiau vieną naktį taip įsišėlo, kad neišgirdo, kaip užgiedojo gaidžiai. Patekėjus saulei, jos visos siaubingai išsigando, stvėrė savo šatras ir nuskrido. Tik viena ragana nerado kuo skristi, tad vis lakstė ir šaukė: „Kur mano šatra?“.Nuo to laiko žmonės kalną praminė Šatrijos kalnu.
Beje, iki šiol tebesakoma, kad Šatrija – visos Lietuvos raganų sostinė. Kad ir kaip ten būtų, kalno apylinkėse tikrai galima buvo sutikti legendinį „svieto lygintoją“ Tadą Blindą, kurio „žygiai“ įkyrėjo ne tik vietos ponams, bet ir valstiečiams.
Šatrijos piliakalnis yra 228 metrų aukščio, nuo kalvos matyti ir kiti didesni kalnai – Medvėgalis, Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė, dangų remia Telšių katedros bokštai. Ant kalno pastatytas didelis medinis kryžius. Kalno apylinkės priklauso Šatrijos kraštovaizdžio draustiniui, kuris užima 813 ha.
Dar vienas kaimynystėje, Šaukštelio kaime, esantis piliakalnis pavadintas Sprūdės vardu. Jei tikėsime padavimais, šį piliakalnį supylė Sprūdeika. Nuo užrūstinto savo brolio – Lietuvos karaliaus Mindaugo – pasprukęs Sprūdeika naujai buveinei pasirinko saugiausią ir geriausiai apžvelgiamą Žemaitijos vietą. Čia jis pastatė medinę pilį, o po ja įrengė rūsius (slėptuves). Nuo kunigaikščio vardo ir kilęs piliakalnio pavadinimas.
Anot tyrinėtojų, pilis iš tiesų galėjo stovėti vakarinėje (aukštesnėje) kalvos dalyje. Čia greičiausiai buvęs baltų gynybos ir kulto centras. Piliakalnio teritorija apima 26 ha, šalia išlikę gynybiniai grioviai, iki keturių metrų aukščio pylimų pėdsakai, atsekamas senasis įvažiavimas į pilį.
Sprūdė priskiriama „parako gadynei“, t. y. vėlesniam kovų su kryžiuočiais laikotarpiui. Mokslininkai įsitikinę, kad XI–XII a. piliakalnio papėdėje buvo gyvenvietė. Spėjama, kad pilis stovėjo aukštesnėje kalvos dalyje.
Piliakalnio aikštelė iškilusi 216 m virš jūros lygio. Kalną supa trys pylimų juostos, kurių aukštis siekia iki 4 metrų. Nuo piliakalnio viršaus atsiveria puikūs vaizdai į Varnių duburį, toliau raibuliuoja Biržulio ir Lūksto ežerai, matosi Varniai, Luokė, Šatrijos, Girgždūtės, Medvėgalio piliakalniai.
Daugiau lankytinų vietų Telšių rajone rasite apsilankę internetinėje svetainėje adresu www.zemai.lt.
