S. Povilaitis per sveikinančiųjų skambučius šį rytą neturėjo laiko papusryčiauti, tačiau tai dainininkui sukėlė gardaus juoko. Puikiai nusiteikęs garsus dainininkas, kuris prieš keletą dienų už nuopelnus lietuviškai muzikai pagerbtas M.A.M.A. ceremonijoje, lrytas.lt pasakojo apie artėjančias jubiliejaus gastroles, požiūrį į „fonogramininkus“ ir profesionalios karjeros pradžią.
- Šiandien jus su gimtadieniu ir karjeros jubiliejumi pasveikino prezidentė Dalia Grybauskaitė.
- Aha, o pats tai girdėjote? Man įdomu, kas čia pasakė, ji pati ar atstovas spaudai? Man įdomu, kaip čia tie dalykai vyksta. Nugirdau, ir tiek.
- Nebuvo skambučio, laiško ar atviruko?
- O ką, būna tokie dalykai? Būna, kad kažkas scenoje pasveikina, bet čia - nežinau, tik iš žiniasklaidos sužinojau apie tai (juokiasi). Bet man džiugu.
- Kaip švenčiate gimtadienius?
- Ekspromtu. Bet gardūs pietūs - būtinas dalykas. Švęsti pavakarę pradėsiu. 18 valandą esu gimęs, tada ir pradėsiu „baliavot“.
Bet jau pasipylė skambučiai, nuo 11 ryto. Košė atvėso, telefonu šnekant (juokiasi).
- Nuo kurio konkretaus įvyko skaičiuojate 50 karjeros metų?
- Šešiolikos metų nuėjau į vakarinę mokyklą ir pradėjau dirbti. Prieš tai dainavau šen bei ten, kultūros namuose, bet mokykla nusprendė, kad moksleiviui tai nedera. Išėjau į vakarinę mokyklą, tapau savarankiškas ir buvau pakviestas dainuoti į „Birutės“ restoraną Palangoje. Nuo to laiko, galima sakyti, ir esu profesionalioje scenoje.
Taip ir susidarė tas 50-metis. Kai anksti pradedi, tai ir susidaro.
- Mintis apie didelius jubiliejinius koncertus, kuriuos kovą surengsite šalies arenose, kirbėjo seniai?
- Ne, pernai atėjo pasiūlymas surengti koncertų su Kauno bigbendu. Bet jau prieš tai kiti prodiuseriai kalbino koncertuoti jubiliejaus proga. Iš dviejų idėjų liko viena - sutarėme, kad jubiliejų švęsiu su Kauno bigbendu, prijungėme kamerinį orkestrą.
Mano manymu, tai bus kokybiški koncertai. Jau surinkti profesionalūs įgarsintojai, apšvietimas irgi bus aukščiausios kokybės. O kaip jau man dainuoti seksis - matysim (juokiasi).
- Lietuvos atlikėjai dar neseniai bijojo didelių arenų, jas palikdami užsienio dainininkams.
- Kaip bus, taip bus. Aš - vėtytas ir mėtytas žmogus. Aš nieko nebijau, tegul manęs užsienio dainininkai bijo (šypsosi).
Tai - ne mano citata. Sakiau koncertų organizatoriams - gal darykime šiuos renginius anksčiau, metų pradžioje, kol rusų atlikėjai Naujuosius švenčia. Paskui jie vėl užplūs Lietuvą, konkurencija padidės. Sako - na, ir kas, tegul jie tavęs bijo.
Aš tikiuosi, kad bus pakankamai žmonių, kurie norės apsilankyti šiuose koncertuose. Bent jau žlugimo nebus.
- Ar esate skaičiavęs, kiek kartų esate koncertavęs?
- Iš pradžių skaičiavau, paskui nustojau tai daryti. Bet apytiksliai - apie 10 tūkstančių.
- Kiekvienas išėjimas į sceną - vis dar šventė?
- Taip, kai koncertų skaičius - „dozuotas“. Yra tam tikrų datų, kai negali visur suspėti, nors persiplėšk. Kad forma išliktų, vieną koncertą per savaitę reikia turėti. Dar geriau - porą. O dar geriau - savaitės viduryje.
- Neseniai sakėte, kad per 50 metų scenoje niekas nepasikeitė. Tikrai taip manote?
- Taip. O kas pasikeitė? Gal tik sąlygos koncertuoti, atsirado normalesnių salių ir aparatūros. Technologijos į priekį pažengė. O žiūrovai niekuo nepasikeitė.
- Tik žiopčiojantys atlikėjai prieš 50 metų tikriausiai nebūtų turėję galimybių eiti į sceną.
- Man būtų didelė problema taip koncertuoti. Nesugebėčiau du kartus pažiopčioti vienodai. Žiopčioti - labai sunkus darbas (juokiasi). Žymiai paprasčiau tiesiog padainuoti. Bet turbūt priklauso nuo įpročių.
Man gaila kai kurių atlikėjų, nes jie gali ir baigti karjerą, taip ir nepajutę, kas yra geras muzikantų kolektyvas šalia. Kas yra gyvai grojančio orkestro spalvos, koks didelis tai „kaifas“.
- Ko jums trūksta dabartinėje muzikos scenoje?
- Kiekviena karta turi savo supratimą. Muzikos pakanka. Kai manęs klausia, kaip žiūriu į jaunimą, atsakau, kad jo yra puikaus ir talentingo. Gal ne visada tie talentingi jauni žmonės yra „išsukami“, bet tai - kitas klausimas.
Tačiau natūralumo, pagarbos žiūrovams ir scenos kultūros tikrai neretai stokojame. Ne visų dainininkų tarimas idealus. Ir, atvirai pasakius, dainų tekstai - kraupūs.
- Dažnai sakoma, kad tikri menininkai gyvena ne dėl apdovanojimų. M.A.M.A. ceremonijoje penktadienį buvote apdovanotas statulėle už nuopelnus lietuviškai muzikai. Jums tai svarbu?
- Koketuočiau, jei sakyčiau, kad man tai nesvarbu. Pats tyliai pasijuokiau, kad gavau apdovanojimą, nes ilgai išgyvenau. Tokie ir mano nuopelnai. Ne visiems mano kolegoms, deja, pasisekė ne tik tiek metų išdainuoti, bet ir išgyventi.
Pastebėjimas, pažymėjimas yra malonus kiekvienam artistui. Bet aš to nesureikšminu.
- Toje ceremonijoje pasirodėte su Mantu Jankavičiumi. Kai kurie žiūrovai jame mato jūsų atspindį. Ar jums taip irgi atrodo?
- Iš dalies būčiau linkęs sutikti. Kodėl su manimi dainavo Mantas? Pradėkime nuo to, kad Kongresų rūmuose apsilankiau koncerte, kuriame jis su bigbendu dainavo Franko Sinatros dainas. Geras koncertas, seniai neturėjau tiek gerų įspūdžių, tokio inteligentiško ir gero atlikimo, laikysenos, balso ir orkestro sintezės. Jaučiasi, kad jis turi gerą skonį. Tai, kas man yra artima.
Po to koncerto nusprendžiau, kad jei rengsiu jubiliejaus pasirodymus ir norėsiu pasikviesti į sceną svečių, tikrai kviesiu Mantą. Jis maloniai sutiko.
O pasirodymas M.A.M.A. buvo kaip jubiliejaus koncertų avansas.
- Priimdamas apdovanojimą pabrėžėte, kad taško dar nededate. O buvo minčių jį dėti?
- Ne, tik daugtaškį. Arba dainuoji, arba nedainuoji. Kol balsas skamba, kol dainuoti pavyksta, kodėl to nedaryti? Be to, aš nelabai ką daugiau ir bemoku (juokiasi). Žiūrėkit, Rusijos žvaigždės kai tik įlenda į verslą, tai ir sudega. Ir manęs tas pats lauktų.
Žinau, kad pabaiga - neišvengiama. Bet kol galiu dainuoti, kol yra kas klausosi, dainuosiu. Jei yra sveikata, yra ir balsas. O balsas, įrodyta, sensta paskiausiai.
