Nors reklama plyšauja, kad 51-erių R.Wellsas pirmą kartą vieši Lietuvoje, tai nėra tiesa. Prieš dešimtmetį pianistas koncertavo Klaipėdoje – tada scenoje kartu pasirodė ir Andrius Mamontovas.
Tačiau netikslumai nereiškia, kad Roberto vizitas dėl to mažiau įdomus. Kartu su Kauno simfoniniu orkestru, JAV vokaliste Lagaylia ir Lietuvos atlikėjais Merūnu Vitulskiu, Povilu Meškėla bei Vilija Matačiūnaite Robertas šįvakar atliks savo programą „Rhapsody In Rock“, kurią daugelyje šalių nuo 1998-ųjų jau pamatė apie 2 milijonus žiūrovų.
Paprastai kalbant, tai žinomų klasikos melodijų ir roko kūrinių mišrainė, su bendražygiais grojama ilgaplaukio virtuozo, mėgstančio scenoje vilkėti striukę su grupės „AC/DC“ pavadinimu. Bet dievinančio ir akademinę muziką.
Toks požiūris R.Wellsui pelnė didelį pripažinimą – jis laukiamas prestižinėse Londono salėse, Pekine koncertavo olimpinių žaidynių atidarymo renginiuose, Švedijoje yra pagerbtas karališkuoju apdovanojimu.
Šįkart Naujųjų metų šampano taurę Robertas kels Lietuvoje – ir, kaip pats tikina, labai tuo džiaugiasi.
– Ar smagu per šventes būti toli nuo namų? – paklausiau R.Wellso.
– Lietuva visai netoli. Tai lyg nukeliauti iš Stokholmo į Geteborgą. Man patinka dirbti per Naujuosius metus. Tiesa, paprastai tai būna Kinijoje. Ten viešėjau ir koncertavau jau 48 kartus (muzikanto populiarumas šioje šalyje toks, kad vienas universitetas net skyrė jam garbės daktaro titulą. – Red.).
Sausio 11-ąją vyksime į Kiniją. O dabar džiaugiuosi, kad galiu vėl lankytis Lietuvoje. Gerai pamenu Klaipėdą, Palangą. Lietuvoje esu antrąkart, bet daug kartų buvau Latvijoje, tos šalies orkestras su mumis gastroliavo Švedijoje.
– Šeima nesiskundžia, kad retai būnate namie?
– Man pasisekė. Mano žmona – dainininkė, draugai – muzikantai. Kaip suprantate, vasarą stengiamės visiškai nesikalbėti apie muziką, bet gerai suprantame vienas kito darbą.
Aš – muzikantas daug metų. Kas gali būti geriau – Naujieji metai su orkestru, mano grupe ir puikia vokaliste Lagaylia, kuri atvyksta su manimi. Ji labai gera, atradau ją JAV prieš 13 metų. Ateikite ir įsitikinsite, ji jus pasiųs į nokautą.
Jums tikrai patiks ir garsus dirigentas, kuris kartu atvyksta iš Švedijos. Puikiai išmano klasiką, bet atrodo ir elgiasi kaip baikeris iš „Pragaro angelų“ klubo.
Pastaruoju metu koncertavau su trio nedideliuose teatruose, tad šis koncertas bus kitoks. Bet kiekvieną kartą, nesvarbu, kokio dydžio salė, atiduodu save 110 procentų.
Niekada nesiskundžiu dėl savo gyvenimo būdo, dėl nuovargio keliaujant, nes tai – mano pasirinkimas. Niekas manęs neverčia švęsti Naujųjų metų Lietuvoje. Man niekas nenurodinėja, pats renkuosi koncertus.
– Kaip atsirado projektas „Rhapsody In Rock“?
– Dėl piktos profesorės muzikos akademijoje. Kai man buvo šešiolika, ji sukritikavo mano elgesį. Kad pragyvenčiau, grodavau baruose, džiazo klubuose. Ji sužinojo ir taip supyko, kad vos manęs neišmetė.
Tada jau aš supykau – man atrodo, jokio skirtumo, kokio stiliaus muziką groji.
Neišsižadėjau klasikos, koncertuose pagrojame kelis šios muzikos fragmentus, bet manau, kad Jerry Lee Lewiso rokenrolai tokie pat svarbūs. Mūsų tikslas – linksminti.
Ar numačiau, kad „Rhapsody In Rock“ bus toks populiarus? Nė velnio. Man tai tiesiog buvo saviraiška, proga groti tai, ką mėgstu. Mes taip gerai žinome šią muziką, kad scenoje net neturime natų.
– Jums yra tekę koncertuoti su Celine Dion, Lioneliu Richie, Ronanu Keatingu ir daugeliu kitų įžymybių. Kuris iš šių susitikimų buvo įspūdingiausias?
– Prieš trejus metus koncertavau su džiazo dainininku Gino Vannelli, jis man – tikras dievukas. Kai jis įėjo į užkulisius, pasijutau kaip moksleivis. Juokingiausia, kad mano asistentai nė nežinojo, kas jis toks.
Nuostabu buvo groti su bliuzo gitaristu Albertu Lee – puikus muzikantas, kovą dalyvausiu jo 70-mečio koncerte Londone. Žinote, kas įdomiausia – tos didžiulės žvaigždės iš tiesų kuklios ir paprastos.
– Kurios dainos jums padovanoja geriausias koncerto akimirkas?
– Prieš koncertą neturiu tikslaus dainų sąrašo, tik kontūrus. Viskas gana spontaniška, todėl scenoje visada turiu du mikrofonus – vienas skirtas publikai. Kiekvienas vakaras kitoks.
Mano paties mėgstamiausi klasikos kompozitoriai – Fryderykas Chopinas, Edwardas Griegas. Jei kalbame apie roką, einu iš proto dėl „Status Quo“ ir „AC/DC“. Kai koncertuojame Londono salėje „Royal Albert Hall“, paprastai baigiame „Status Quo“ kūriniu „Rockin’ All Over The World“. Tikriausiai taip bus ir Lietuvoje, tai – geriausia rokenrolo daina.
– Ne kartą dalyvavote specialiuose koncertuose Švedijos princesės Victorios kvietimu. Ji – jūsų bičiulė?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad ji artima draugė. Bet ji nuostabiausia būtybė, kokios tik galėtume norėti princesės kėdėje.
Daug sykių grojau karališkajai šeimai, Švedijos karalius praėjusiais metais man įteikė medalį. Tai viena įspūdingiausių akimirkų mano gyvenime. Paprastai šis medalis įteikiamas daug vyresniems.
Kai 1998-aisiais pasirodžiau jos gimtadienio koncerte, kurį transliavo televizija, tai padėjo mano projektui „Rhapsody In Rock“ išgarsėti, už tai tikrai jaučiuosi skolingas. Po šešerių metų vėl grojau per jos gimtadienį ir tikrai darysiu tai tiek kartų, kiek tik mane pakvies.
