Viena vertus, paaiškinti jo populiarumą nėra taip jau sudėtinga. Nuo to laiko, kai išgarsėjo dainininkė Adele, britai jaučia silpnybę jauniems atlikėjams, kurie serga meile kelių dešimtmečių senumo muzikai.
S.Smithas - ne išimtis. Kažkuo jis net panašus į festivalyje „Granatos Live“ šįmet dainavusį Johną Newmaną. Abu jauni, abiejų muzikoje juntama švelni soulo muzikos įtaka. Net šukuosenos panašios. Tik Samo vokalas stipresnis.
Kita vertus, S.Smithas, tenka pripažinti, yra mažiau energingas ir įdomus. Gražus (ypač dainuojant aukštas natas) balsas, tačiau didžioji dalis dainų - toks melancholiškas verkšlenimas apie vieną ir tą patį: galima suprasti, kad Samą arba paliko mergina, kuri jam labai patiko, arba jis iki jos taip pat ir neišdrįso prieiti.
„Pasilik su manim“, „žinau, kad nesu vienintelis“, „sakai, kad aš beprotis“ - dainų tekstai privers geriau jaustis tuos, kurie sako, kad lietuviai dainuoja banalybes. Jei su tokiomis eilėmis S.Smitho albumas gali būti populiariausias Didžiojoje Britanijoje, mums nėra ko kompleksuoti dėl saviškių.
Kitas reikalas - kad tas ramus fortepijonas ir styginiai po penkių dainų jau pradeda atsibosti. Bene vienintelis įdomiau skambantis kūrinys - greitesnio ritmo „Money On My Mind“ su subtiliais elektroniniais efektais.
Britų kritikai choru skundžiasi, kad S.Smithas tiesiog paskubėjo naudotis jam tekusiu dėmesio ir nespėjo tinkamai išpuoselėti šių dainų. Gal ir taip, o gal tiesiog liaupsės jo kūrybingumui buvo perdėtos. Bet kuriuo atveju, „In The Lonely Hour“ yra geras popmuzikos albumas, bet jo nepavadinsi nei puikiu, nei itin originaliu.
Įvertinimas - 7 iš 10.
Daina „Money On My Mind“:
