Prieš pat kelionę į Lisaboną, kurioje vyksta konkursas, 32-ąjį gimtadienį atšventęs Vytautas šią savaitę vieną geriausių dovanų gavo iš Ievos. Jos atliekama daina pateko į „Eurovizijos“ finalą, taip paversdama šį jauną kompozitorių pirmu Lietuvoje, kurio net du kūriniai peržengė didžiausio Europos dainų konkurso pusfinalio barjerą.
Prieš trejus metus tai padarė Vytauto parašyta daina „This Time“, atlikta Vaido Baumilos ir Monikos Linkytės. Ji finale užėmė 18-ąją vietą, tačiau dabar, jei tikėsime lažybų specialistais, Vytauto kūriniui gali pasisekti dar geriau.
Prieš keletą dienų lažybininkai prognozavo, kad Ievos daina finale šį šeštadienį gali patekti į geriausiųjų penketuką, tačiau V.Bikus į tai numojo ranka – jo nuomone, svarbiausia ne prognozės, o Ievos savijauta ir sugebėjimas dar sykį per tris minutes perteikti stiprias emocijas.
Dainą apie meilę iki mirties parašęs Vytautas Lisabonoje dvi savaites vieši ne vienas – į konkursą atvyko kartu su žmona choreografe Gintare Valaityte-Bikuviene (34 m. buvusia grupių YVA ir „ŠarkA“ nare) bei dviem vaikais – pusantrų metų Vytu ir vos prieš mėnesį gimusia Žemyna.
Kol žmona viešbutyje migdys vaikus, V.Bikus šeštadienį arenoje stebės, kaip I.Zasimauskaitė dar sykį pabandys jautrumu užburti Europos TV žiūrovus. Tačiau jis tikras: kad ir koks būtų rezultatas, Ieva jau pelnė visus įmanomus komplimentus. Ir šiuo pasirodymu jų bendras kelias tikrai nesibaigs.
Su ne viena Lietuvos žvaigžde dirbantis kūrėjas ir muzikantas prieš finalą „TV antenai“ pasakojo, kuo išskirtinė I.Zasimauskaitė, kam iš tiesų sukurta daina „When We’re Old“ ir koks šių metų Lietuvos „eurovizinės“ sėkmės receptas.
– Esate pirmas Lietuvos kompozitorius, kurio dvi dainos pateko į „Eurovizijos“ finalą. Kaip dėl to jaučiatės?
– Puikiai. Jausiuosi dar puikiau, kai parašysiu dainą, kuri laimės „Euroviziją“. (Šypsosi.)
Juokai juokais, bet, žinoma, man džiugu. Į dainą įdėta daug darbo, nuoširdumo. Smagu, kad žmonės tai girdi ir jaučia.
– O „When We’re Old“ negalėtų būti ta daina, kuri laimės? Lažybininkai po pusfinalio ją pradėjo minėti tarp konkurso favoričių.
– Nežinau, kuo paremtos lažybininkų prognozės, kurios taip pagerėjo po pusfinalio. Kur tie lažybininkai buvo, kai tą dainą Lietuvoje išsirinkome?
Beveik niekada gyvenime, išskyrus kelis sykius Las Vegase, nesu statęs pinigų. Net nežinau, ką reiškia tie lažybų koeficientai, kurie yra geri, kurie blogi.
Ar ši daina galėtų laimėti? Žinoma. Tai būtų didelis netikėtumas visiems. Ir didelis galvos skausmas mūsų valdžiai, kuriai tektų rengti „Euroviziją“ Lietuvoje. (Juokiasi.)
– Ar tvirtai tikėjote, kad daina pateks į finalą? Juk buvo kalbų, kad ji per lėta, per graži ir pasimes „euroviziniame“ karnavale.
– Truputį abejojau. Matyt, esu žmogus, lengvai pasiduodantis aplinkinių kalboms. O visi prieš pusfinalį nenustojo liaupsinti Čekijos, Izraelio, Kipro dainų.
Pradėjau užsiimti nereikalinga matematika – maždaug, čekas, izraelietė, kiprietė, austras tikrai į finalą pateks, mums lieka vis mažiau galimybių.
O paskui susimąsčiau – juk tikrai viena tokia daina kaip mūsų gali patekti. Ji smarkiai išsiskiria iš kitų. Raminau save tuo, kad jei Lietuvoje žmones sugebėjome įtikinti, kodėl čia turėtų būti kitaip? Ir viskas buvo gerai.
– Kas labiau nulėmė dainos patekimą į finalą – pats kūrinys ar Ievos atlikimas?
– Žinoma, Ieva. Man nėra problemos tai pripažinti. Yra delegacija, didelė komanda, kuri dirba. Bet scenoje Ieva prieš visas tas kameras, žmones yra viena. Ji skleidžia informaciją, kurią mes paruošiame, ir daro tai nuostabiai.
Ji yra labai natūrali, nesimaivo, nevaidina. Man pikta skaityti pašaipias kalbas, kad ji ir vėl apsiverkė. Ieva apsiverkia ne dėl to, kad jai liepiame. Ji yra labai geras, jautrus žmogus, stipriai išgyvenantis dėl tos dainos. Man keista, kaip ji vis dar sugeba taip jaustis, jau tūkstantį kartų sudainavusi tą dainą.
Norėčiau girtis, kad parašiau nuostabią dainą, bet yra taip: daina, ko gero, nebloga. Bet Ieva už tą dainą tikrai geresnė.
– Ieva dainuodama galvoja apie savo vyrą, bet dainos tekstą rašėte jūs. Apie ką ši daina?
– Nemoku meluoti. Taip, kaip Ieva dainuoja Mariui, aš šią dainą rašiau savo žmonai. Yra įvairių dainų, neturiu tiek patirties, kad visose dainose rašyčiau tai, kas man nutiko.
Vis dėlto rašydamas šią dainą galvojau apie Gintarę. Tai, kaip mes gyvename, kaip einame kartu, labai gražiai sugulė į dainą. Jei mokėčiau dainuoti, gal pats ją dainuočiau. Bet, ačiū Dievui, dainuoti aš nemoku ir nuo tokios baisybės galiu jus apsaugoti. (Juokiasi.) Todėl ją dainuoja Ieva.
Kita vertus, šią dainą sau gali pritaikyti visi: studentai, moksleiviai, vyresni žmonės. Jei turi savo žmogų, jei radai tikrą meilę, koks skirtumas, apie ką ta daina parašyta, gali jos klausytis negalvodamas apie detales. Tiesiog mėgautis ir jausti.
– Ar ketinate parašyti ir daugiau dainų „Eurovizijai“?
– Būna taip: žmonės kreipiasi, prašydami dainos, parašai, jie dalyvauja. O dabar „Eurovizijai“ rašysiu tik tada, jei žinosiu, kad kūrinys bent jau gali laimėti atranką Lietuvoje.
Apetitas kyla bevalgant. Taip, tiesa, muzika – ne varžybos, bet norisi, kad kūrybą išgirstų kuo daugiau žmonių, suprastų, apie ką parašei.
Man šis konkursas iš labai nesvarbaus pradeda darytis visai svarbus.
– Ar „Eurovizijoje“ šįmet yra dainų, kurios jums atrodo geros ir vykusios?
– Žinoma. Apskritai „Eurovizija“ smarkiai gerėja. Anksčiau būdavo dainų, dėl kurių gėda, – tokių, kurios nebuvo aktualios prieš dvidešimt metų, tai kodėl turėtų būti aktualios dabar? Gerų dainų būdavo viena kita.
O šįmet yra gerai, raštingai parašytos popmuzikos. Jei ją transliuotų radijo stotys, niekas nepamanytų, kad iš „Eurovizijos“. Man labai patiko austro, airio, čeko dainos. Kipro daina gera.
Popmuzikos lygis kyla. Atrodo, kad delegacijos, išskyrus gal britus, pradeda rimčiau žiūrėti į konkursą. Daug dainų, puikus renginys, žiūrovams nuo to tik smagiau.
– Kas jūsų laukia po „Eurovizijos“?
– Su Ieva įrašinėjame dainas, vieną jų išleisime per kelias artimiausias savaites. Kartu įrašysime visą albumą.
Šiuo metu ruošiame ir naują Ievos Narkutės albumą, jis bus kitoks nei ankstesni jos darbai. Kuriame ir naują Monique albumą, dirbu su Vaidu Baumila, Igle. Marijonas Mikutavičius man vis sako, kad yra parašęs labai gerą dainą apie mirtį, bet jis vis neprieina iki studijos. Dar laukiu tos jo dainos, bandysime įrašyti. Jis – puikus dainų rašytojas, man smagu su juo bendradarbiauti.
– Ieva pasakojo, kad padainavusi „Eurovizijos“ pusfinalyje pirmiausia priėjo prie jūsų ir paklausė: „Kaip?“ Ką atsakėte?
– Sakiau – puikiai. Jei ji būtų visiškai susimovusi, vis tiek būčiau sakęs, kad padainavo puikiai. Bet, ačiū Dievui, man nereikėjo meluoti. Ji iš tiesų pasirodė puikiai.
Nesuprantu, kas turi dėtis atlikėjo galvoje, kaip atlaikyti visą įtampą. Man atrodo, toje scenoje galima apalpti, o jei dar pradėsi galvoti, kad į tave per televizorių žiūri daugybė milijonų žmonių...
Nežinau, kas Ievai padeda. Ar jos tikėjimas, ar dar kas nors. Aš jai nuoširdžiai pasakiau: neturiu nė vieno priekaišto. Kur reikėjo dainuoti santūriau, ji taip ir padainavo. Kur reikėjo labiau paspausti – ten paspaudė.
Man paskambino mama, sako: žinai, tą paskutinę eilutę reikėtų tvirčiau sudainuoti. Juk Ievai pusfinalyje iš jaudulio sudrebėjo balsas.
Aš daug kartų sakiau ir sakysiu: „Eurovizija“ nėra šauniausių vokalistų konkursas, kuriame prizas skiriamas už įspūdingai paimtą natą. Na, gerai, šįmet dalyvaujanti estė tai gali.
Iš tiesų šis konkursas – ne apie tai. Konkursas – apie dainą ir atlikėją. Jei sugebi pasiekti, paliesti žmogų, tegul tos natos būna nešvarios. Dėl to pasirodymas nė kiek nepablogės. O gal tai ir buvo tas veiksnys, kuris paskatino žmones balsuoti.
