Daugeliui mūsų kažkodėl atrodo, kad mus būtinai turi pamilti, o kaip meilės įrodymą duoti maksimalius balsus šiame dainų konkurse.
Argumentų mes irgi nelabai turime, bet tų balsų negavę jaučiamės baisiai nuskriausti.
Ir pradedame piktintis, o tai šiais socialinių tinklų laikais baisiai patogu, nereikia net užpakalio nukelti toli nuo dar nepatenkintais lūkesčiais rūkstančio TV ekrano, todėl visi feisbukai pilni šauksmų tyruose.
Politiškai, geografiškai ir ideologiškai artimoms šalims kliūva už tai, kad davė tik tris balus, kai mes joms – visus penkis. Mažiau artimoms tautoms atseikėjame už tai, kad jos neišprususios muzikos srityje, žiūrėkit, šitai vokalinei bjaurasčiai išrašė visus dešimt, o mūsų tobulybei – tik du, sodoma su gomora.
Netektį patyrusi sąmonė pereina penkis etapus – nuo pykčio iki susitaikymo, o „Eurovizijos“ aplenktos TV tautos sąmonė taip ir lieka tame pačiame – pykčio. Tik šiek tiek perkvalifikuotame.
Į šuns dienas išdėjus nedėkingus kaimynus ir sąjungininkus imamasi nugalėtojų, kurie, vertinant iš esmės, kalti jau tuo, kad dalyvavo, o dalyvaudami atėmė mūsų jau teisėtai bukmekerių paskirtą prizą.
Vienais atvejais blogai, kai laimi moteris barzda, kitais – kad vyras be barzdos. Dar kitais – kad tie, kurie ir taip jau daug kartų laimėjo, o kitais – kad tie, kurie laimėjo pirmą kartą, kai mes dar nė karto. Dar kitais – kad per stora, o vėlgi kitais – kad per plonas.
Dainuojanti Europa nervingai rūko kampe ir svarsto, kaip čia pataikyti į išrankiųjų lietuvių skonį.
O jeigu laimi Izraelis, tai suvis blogai, nes paimi savo mobilųjį telefoną ir tau jau tautiečiai paslaugiai paaiškina, kas vis dar valdo pasaulį, nes, kaip žinome, pergalė „Eurovizijoje“ yra būtinas tokios visavaldystės atributas.
Kai pakankamai iškritikuojami svetimi, kurie, o liūdesy, nelabai kreipia dėmesio, ateina eilė saviems.
O tada ir pusfinalyje ekstazę sukėlusi suknelė nebetinka, ir bendra dekoracijų tema atgyvenusi, ir režisieriaus sumanymai naftalininiai, ir dainos žodžiai nebeaktualūs, ir atrankos komisija idiotais nutupdyta, ir pats principas blogas.
Tiesiog įstabu, kiek daug dalykų gali radikaliai pasikeisti nuo antradienio iki šeštadienio.
Ir tik labai retas iš tūkstančių neapmokamų raudotojų pagalvos apie kelis dalykus, kurie nesusiję su pačiu konkursu, bet per jį daug pasako apie mus pačius.
Mums vis dar labai sunkiai sekasi pristabdyti lūkesčius ir surasti tą aukso vidurį tarp optimizmo ir realizmo.
Bet kurioje srityje, išskyrus politiką, kurioje ieškome kitokios substancijos vidurio tarp cinizmo ir realizmo.
Mums baisiai reikia pripažinimo iš kitur, nes patys nepasitikime savimi. Ir slapčia bijome, kad galime būti teisūs.
Šitas savaime suprantamas ir kiekvienai mąstančiai būtybei būdingas psichologines lygtis mes kažkodėl bandome spręsti trumpalaikiais ir staigiais ažiotažais.
Ne ilgu, ne tokį greitą, tačiau daug tvaresnį rezultatą duodančiu darbu, o va, bac, valio pirstelėjimais. Finalais, loterijomis ar dar kitokiais. Kas kad jie praeina ir lieka tik pagiringi prisiminimai.
Ir pagaliau – mums labai nepatinka būti maža šalimi. Ir dar tokiai, kuri kažkada buvo didelė, o dabar apie ją galima nebent istorijos vadovėlyje paskaityti ir perpasakoti tokio dėmesio išgąsdintam turistui. Kuriam galbūt dabartinė Vilniaus baroko išvaizda yra daug įdomesnė nei Vytauto manevrai Žalgirio mūšyje. Ir, beje, tikrai įdomesnė nei hipotetinis faktas, kad mes ir vėl nelaimėjome „Eurovizijos“.
Čia tik mums taip skaudu ir dar keletui tokių pat šalių, kurioms tai tapę egzistenciniu siekiu. Laimei bent, kad tik keletą dienų kiekvieną gegužę.
