Kitą savaitgalį Džordana į savo vaikystės miestą sugrįš ir būtinai apkabins artimuosius – ji dainuos didžiulėje „Apkabink savo kraštą”, kurią po pasaulį išsibarsčiusiems zanavykams rengia miesto kultūros centras.
- Džordana, kada paskutinį kartą buvai mieste, kuriame praleidai vaikystę?
- Seniai, prisipažinsiu, retai nuvažiuoju. Kai turime šiek tiek laiko, nulekiame valandai, apkabinu brolius, seserį, jų vaikus ir vėl – atgal. Savaitgaliais, kai jie ilsisi po darbų, mes dirbame, paprastomis dienomis, kai galėtume, jie darbuose, vaikai mokyklose. Taip ir prasilenkia mūsų grafikas. Koncertai, repeticijos, įrašai, kelionės, - aš savo kaimynų namuose nematau, ką jau kalbėti apie gimines.
Ką tik grįžome iš Anglijos, praleidome ten tris mėnesius – vienas koncertas po kito. Atvažiavome, tą pačią dieną, kai įsikraustėme į namą, mano sesuo pagimdė dukrytę. Kai esi taip toli, jausmai tarsi dar sustiprėja, visą tą laiką, kol vyko gimdymas, negalėjau nustoti apie ją galvojusi, jaudinausi gal dar labiau, nei būčiau šalia. Būčiau – tai juk apkabinčiau, pulčiau į glėbį. Bet yra, kaip yra. Svarbu žinoti, kokie vieni kitiems esame svarbūs. Ir nesvarbu, kad susitinkame per gimtadienius ar laidotuves.
- Mamos jau nebeturi...
- Taip keistai susiklostė, kad likus savaitei iki didžiojo koncerto „Nesudeginta ant laužo”, mirė Elegijaus mamytė, o likus savaitei iki pirmojo „Aš karalienė” koncerto – mano. Dar po keturių mėnesių palaidojau savo biologinį tėtį.
Rodos, jie visi taip gerai viską suplanavo, kad nesutrukdytų nei mūsų, nei žmonių, kurie laukė mano pasirodymo, planų. Tokia jau artisto dalia – būna ir labai džiaugsmingų dienų, ir labai liūdnų. Visa tai privalai išgyventi.
- Šakiuose prasidėjo tavo muzikinė karjera. Ar dažnai prisimeni vaikystę?
- Iš vaikystės prisiminimų galima rašyti visą knygą. Dainavau mokyklos ansamblyje, paskui – roko grupėje „Impulsas”, iš Šakių mane išsivežė į „Neriją”. Tuomet man buvo aštuoniolika. Septyniolikos baigiau mokyklą, metus dirbau muzikos mokytoja ir pavadavau rusų kalbos mokytoją. Rugsėjį pradėjau dirbti mokykloje, o spalį, prisimenu, beveik vienmečiai dvyliktokai mane sveikino su aštuonioliktuoju gimtadieniu.
Pasiūlymui dainuoti „Nerijoje” negalėjau atsispirti, nors tuo pačiu metu kvietė ir ansamblis „Oktava”. Abu – garsūs, populiarūs, daug keliaujantys. Dabar jau šviesios atminties mamytė palaimino: „Eik į “Neriją”, ten vyrai visi vyresni, prižiūrės tave ir saugos”. Taip ir buvo. Ansamblio vyrai mane mylėjo ir saugojo, o aš jiems gastrolėse primegzdavau megztinių. Žmonos pripirkdavo siūlų, o aš tarp koncertų megzdavau.
Netrukus po to, kai atsidūriau „Nerijoje”, mes išvykome į Mozambiką. Tik įsivaizduokite – iš Šakių į Mozambiką! Sovietmečiu! Kai išvis niekur išvykti negalėjai.
- Šakiai – cirko miestas? Tau patiko cirkas vaikystėje?
- Šakiuose cirkas buvo populiarus. Šalia cirko trupės „Šypsena” buvo vokalinis instrumentinis ansamblis, jame irgi dainavau. Visokias daineles iš žinomų to meto kino filmų. Kaip daugelis vaikų mėginau lankyti ir cirko studiją, tačiau, gerai prisimenu - man niekaip nepavykdavo padaryti kūlverstį. Kartą stipriai užsigavau kaklą, supykau ant vadovo ir mečiau. Šakiuose cirkas buvo stiprus, daug gastroliuodavo, tačiau mano prioritetas buvo dainavimas.
- Ar Šakiai per šį dešimtmetį girdėjo Džordaną?
- Esu čia koncertavusi, bet labai seniai. Smagu bus visus vėl pamatyti, neabejoju, kad ateis ir šeima, jie visada atvažiuoja į mano koncertus, nulipusi nuo scenos puolu jiems į glėbį ir verkiu. Tikiuosi koncerte pamatyti klasės, vaikystės draugų. Kai nuvažiuoju, kartais juos sutinku, buvau užsukusi į mokyklą, kalbėjausi su buvusia savo klasės auklėtoja, tačiau niekada neištaikydavau į klasės draugų susitikimus.
Sunku žmonėms paaiškinti, kaip galima gyventi šalia ir retai matytis, tačiau būtent toks toks yra mano gyvenimas.
Džordanos Butkutės koncertas, muzikos, cirko, šviesų ir vandens šou „4 stichijos”, konferencijos, diskusijos, atviri Šakių krašto muziejai ir dvarai - keturių dienų zanavykų šventėje „Apkabink savo kraštą” birželio 21-24 dienomis.
