Šių metų pradžioje su ilgamečiu scenos partneriu Leonu Somovu atsisveikinusi Justė Arlauskaitė (tikrasis Jazzu vardas) ruošia pirmąjį solinį albumą, plėtoja verslo planą, o praėjusį savaitgalį surengė koncertą Palangoje, į kurį vos tilpo visi norintys.
30-metė atlikėja, kuri yra viena populiariausių muzikos žvaigždžių Lietuvoje, dalyvavo portalo lrytas.lt konferencijoje, kurioje atsakė į skaitytojų klausimus.
– Ką veikiate vasarą? Atrodo, kad turite begalę darbų, – vienas įdomiausių planų yra atidaryti savo restoraną Anykščiuose.
– Dėl restorano – noriu pasauliui sukurti gražių dalykų, bet vis atsiranda man kišančių pagalius į ratus. Taip ir šįsyk – nuo biurokratijos iki vėluojančių tiekėjų. Turiu puikius partnerius – jie padeda, viena turbūt tą restoraną atidarinėčiau trejus metus. Šiame versle – daug dalykų, kuriuos man reikia perprasti.
Restoranas, kuris vadinsis „Basi basi“, bus atidarytas greitai, viskas jau beveik paruošta, liko tik susitvarkyti dokumentus.
Tiesa, noriu patikinti visus, kad aš ten nestovėsiu prie puodų. (Juokiasi.)
Prisidedu idėjomis, viską darau su trimis partneriais, vienas jų – mano būsimas vyras Donatas Ivanauskas.
Teko pačiai ir sienas dažyti, kalti, griauti.
Supratau, kad mano vardas kartais pakenkia. Kainas darbininkai pakėlė taip, kad teko pasikviesti tėtį, brolį, dėdes ir beveik viską daryti pačiai.
Sužinojau, kas yra „bulgarkė“ ir „špaklius“, lipau ant kopėčių, įveikiau aukščio baimę.
– Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po 10 metų?
– Voliosiuosi Holivude prie baseino. (Juokiasi.) Noriu dainuoti, kurti, gyventi muzikoje. Tikiuosi, kad galėsiu laisvai keliauti po pasaulį, žmonės žinos mano muziką. Planai – labai dideli. O jei nepavyks – turėsiu vaikų, gyvensiu Anykščiuose ir man bus labai gerai.
Šiuo metu baigiu paruošti pirmąjį savo solinį albumą, kurį įrašiau su britų prodiuseriu Anthony Marshallu. Tikslas – sudominti JAV ir Didžiosios Britanijos publiką.
Savaitę Londone repetavau choreografiją, šią savaitę Ispanijoje filmuosime klipą. Tikiuosi, rugsėjį tas klipas ir pasirodys. Daina – nuostabi, mano klausytojams ji bus didelė staigmena.
– Kada sulauksime jūsų knygos?
– Atrodo, kad man dar per mažai veiklos. (Juokiasi.) Planas leisti savo poezijos knygą yra seniai – gal rudenį tai jau pavyks. Tekstai redaguojami, yra pora susidomėjusių leidyklų, bet viskas vyksta labai lėtai. Aš nesu poetė, nepretenduoju į tokį vaidmenį, bet rašymas mane gelbėja nuo išprotėjimo, nemigos. Tai – dar viena sielos kalba, noriu paskatinti ir kitus nebijoti rašyti.
– Kada bus jūsų vestuvės?
– Gerai, kad esu pasipudravusi, nes būčiau nuraudusi. Jos bus. Kada – nežinau.
O kas žino, ar jos dar neįvyko. (Juokiasi.)
– Kokios žmonių savybės jums nepatinka?
– Būčiau melagė, jei pasakyčiau, kad nepatinka melagiai. Nes pati esu patologinė melagė, gyvenimas priverčia taip daryti. Nepatinka veidmainiai – žmonės, kurie sako viena, daro kita.
Žmonės – sudėtingi. Jiems reikalingos ir blogos savybės, kad išryškėtų geros.
– Ką patartumėte jaunimui? Kaip tapti sėkmės lydimiems?
– Nėra vienos formulės. Yra keliai, kuriuos renkamės. Likimas – jūsų rankose.
Jei turi svajonę, reikia daryti viską, kad ji išsipildytų. Nesėkmę priimti kaip sėkmės dalį.
Kai tai supratau, gyventi pasidarė paprasčiau.
– Ar visada buvote tokia drąsi?
– Nežinau, kodėl žmonėms tokia atrodau. Dar sako, kad ekrane neva atrodau pasipūtusi, susireikšminusi.
Aš nesu kukli. Esu atvira ir nepažabota, bet tai – ne drąsa, labiau aistra gyventi. Iš tikrųjų esu gana baili – scenoje, televizijoje, eteryje jaučiu įtampą.
– Koks jūsų mėgstamiausias valgis?
– Labai mėgstu valgyti. Aš geriau daugiau sportuosiu nei mažiau valgysiu. Man visko reikia paragauti, draugai juokais mane vadina „augančiu organizmu“. Skoniai jautrina mano vaizduotę. Maistas yra menas.
– Kokią specialybę gyvenime dar norėtumėte įgyti?
– Buvo minčių stoti mokytis teatro režisūros. Rinkau knygas, šnekėjausi su režisieriais, bet kol kas tą mintį mečiau, nes nėra laiko. Šiaip gyvenimas man meta tiek galimybių, kad nuolat turiu mokytis, ir man tai patinka.
– Kokią religiją išpažįstate?
– Žinau, kaip vadinasi netikintis žmogus, – ateistas. O kaip vadinasi žmogus, kuris tiki daug dievų? Toks žmogus esu aš.
– Ar turite baimių?
– Bijau gyvačių. Mano Donatas išprotėjęs – džiunglėse mėgsta čiupinėti visokias gyvates.
Kartą ji sulaikiau, ir gerai, nes ten, pasirodo, buvo kobra. O šiaip baisiai bijau graužikų ir aukščio. Kartais pakanka laiptais palypėti, ir galva jau sukasi.
– Kada jus pagaliau bus galima išvysti „Eurovizijos“ atrankoje? Ir su dar stipresne balade negu Ievos Zasimauskaitės?
– Žmonės mane sieja su baladėmis, bet greitai nebesies. (Juokiasi.) Dabar aš rašau kitokią – maištingą – muziką.
Dėl „Eurovizijos“ buvo visokių minčių. Ir pasiūlymų – Lietuvoje, ir ne tik. Ilgai ieškojau atsakymo į klausimą, kam man to reikia. Ir neradau. Vadinasi, man to nereikia. Man, kaip artistei, ten neįdomu.
– Ar paaukotumėte dainavimą dėl vaikų?
– Man tokie klausimai kelia keistas asociacijas. Kaip seno modelio mąstymas – jei jau turi vaikų, turi sėdėti namie ir juos auginti. Mano šeimos idealas – kitoks. Manau, mes su Donatu turėsime daug vaikų ir visur keliausime kaip taboras.
Manau, kad karjera ir vaikai – tikrai suderinama.
– Ar kada nors atsisakėte savo idėjų dėl to, ką pagalvos aplinkiniai?
– Buvo visokių pasiūlymų – spaudai nusifotografuoti nuogai ir taip toliau.
Bet man atrodo, jog esu pakankamai sveiko proto, kad nedaryčiau nesąmonių. Nedarau nieko, ko nenoriu, o kas ką mano, man nesvarbu.
