Ukrainos atranka į „Euroviziją“ patyrė visišką nesėkmę. Praėjusį savaitgalį ją laimėjo atlikėja Maruv, tačiau atsisakė pasirašyti sutartį dėl dalyvavimo.
Netrukus paaiškėjo, kad Ukraina savo atstovams žada uždrausti ne tik koncertuoti Rusijoje, bet ir bendrauti su šios šalies žiniasklaida. Anot Maruv, sutartyje buvo punktų, paverčiančių artistą politinių žaidimų įrankiu.
Ukrainos visuomeninis transliuotojas tada kelialapį pasiūlė dar porai atrankos dalyvių, tarp jų ir trečiąją vietą užėmusiai grupei „Kazka“, kuri kitą šeštadienį koncertuos Vilniaus menų fabrike „Loftas“.
Visi atlikėjai atsisakė, tada Ukraina paskelbė, kad šįmet apskritai nedalyvaus „Eurovizijoje“.
„Kazka“ – viena populiariausių šių dienų Ukrainos grupių, kurianti efektingą elektroninės, alternatyviosios ir popmuzikos derinį.
Grupę itin išgarsino daina „Plakala“, įsiveržusi į populiariausiųjų sąrašus dešimtyse pasaulio šalių ir vien portale „YouTube“ išklausyta apie 250 milijonų kartų.
Šį savaitgalį Portugalijoje koncertuojanti grupė kitą šeštadienį sveikinsis su gerbėjais Vilniuje – prieš kelionę 26-erių „Kazka“ vokalistė Oleksandra Zaricka davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Kodėl atsisakėte atstovauti Ukrainai „Eurovizijoje“?
– Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – solidarumas su kitais atlikėjais. Atranką laimėjo Maruv. Mes visi draugaujame. Niekada negalėčiau taip pasielgti ir vykti vietoj jos.
Antroji priežastis – žiaurus konkurso politizavimas. Mūsų šalies atranka pavirto politinių ginčų, požiūrių aiškinimosi arena. Viskas išėjo labai negražiai.
– Maruv užsiminė apie dalyvavimo „Eurovizijoje“ sutartį, kurioje buvo reikalaujama į konkursą nešti politinius lozungus.
Jūs matėte tą sutartį?
– Aš – ne, bet mūsų teisininkai tikriausiai matė.
Girdėjau, kad ten labai griežtos taisyklės, daug apribojimų ir grasinimų baudomis. Net įsipareigojimai rengti kažkokius pasirodymus valdininkams.
Žodžiu, daug visokių nesąmonių, dėl kurių tokios sutarties pasirašyti tiesiog negalima. Jei būtume laimėję atranką, irgi nebūtume vykę į konkursą. Atranką sugadino politika. Taip negalima.
– Kaip reaguojate į tai, kad Ukraina šįmet apskritai nedalyvaus „Eurovizijoje“?
– Labai dėl to liūdna. Muzikinė šventė mūsų šalyje virto politikų apsistumdymu.
Mes į tai visiškai nenorime lįsti, tai ne mūsų reikalas, nesikišame į politiką. Kai artistai prieš jų valią įtraukiami į politiką, tai visada neteisinga. Ypač kai įtraukiami taip aštriai.
– Šie metai Ukrainoje – rinkimų, visuomenėje – daug įtampos. Ar prieš „Eurovizijos“ atranką buvo ženklų, kad joje bus tiek politikos?
– Ne, visiškai to nenujautėme, kitaip nebūtume ėję. Įsivaizduokite, kiek daug jėgų įdėjome į pasiruošimą.
Kiekvienas dalyvis gadinosi nervus, leido pinigus, norėjo savo muziką skleisti Europoje. O tada viskas nuėjo niekais. Niekas nesitikėjo, kad taip nutiks.
Grupės pasirodymas atrankos finale:
– Kultūros ministerija pareiškė, kad atlikėjai, norintys atstovauti šaliai „Eurovizijoje“, turi būti tikri savo šalies patriotai.
– Buvo daug keistų pareiškimų. Jeigu klausiate, ar mes – Ukrainos patriotai, atsakau – tikrai taip.
– Ar mėginsite dalyvauti kitais metais?
– Dar yra klaustukų. Sunku pasakyti, kas per metus nutiks.
Per praėjusius metus mūsų karjera labai įsibėgėjo.
Pamatysime, ką veiksime metų pabaigoje. Šiaip norėtume dalyvauti. Bet ne dėl „eurovizinių“ laurų – tiesiog norime tapti Ukrainos muzikiniu veidu. Tai – mūsų svajonė.
– Jūsų daina „Plakala“ tapo populiari daugelyje šalių. Ar nujautėte, kad ji sulauks tokios sėkmės?
– Visiškai ne. Ją paskutinę parašėme albumui, vos per kelias valandas. Manėme, kad tai papildomas kūrinys, nieko iš jo nesitikėjome.
Tai ir smagiausia – klausytojai patys nusprendė, kad ši daina bus jų mėgstamiausia.
– Apie ką ji?
– Yra net kelios potekstės, kurių žmonės gal ir nepajunta. Viena – tai tekstas apie smurtą šeimoje, moterų teises, būtinybę jas ginti. Kita, lengvesnė, tema – paaugliška meilė, mamos bandymas padėti ir patarti nelaimingai įsimylėjusiam savo vaikui.
– Kokios netikėčiausios reakcijos sulaukėte į šią dainą?
– Jos klausomasi Amerikoje, Azijoje, Didžiojoje Britanijoje. Tokias istorijas girdžiu kasdien, mums rašo iš viso pasaulio.
Bet, pavyzdžiui, neseniai atostogavome Šri Lankoje, tai – visai kitas pasaulis.
Sėdžiu sau restorane susivėlusiais plaukais, su saulės akiniais ir be makiažo, o padavėjas atpažino mane iš tatuiruotės ant peties, kuri matoma klipe. Pasirodo, jis irgi klausėsi mūsų dainų.
– Išgarsėjote vos per metus. Kur sėkmės paslaptis?
– Aš – tik mažytė šio didelio projekto dalis. Turime didelę komandą, kurios kiekvienas narys – geriausias savo srityje. Nuo muzikos, aranžuočių iki reklamos socialiniuose tinkluose ar scenos kostiumų.
Mano darbas – balsu ir judesiais maksimaliai gerai perteikti dainų prasmę. Jeigu tiesiog stovėčiau ir dainuočiau, ne tiek daug žmonių ateitų. Stengiuosi įsijausti ir pavergti publiką.
Labai rimtai dirbame – jokių poilsio dienų ir pasilinksminimų.
– Turite dainų ir angliškai, bet daugiausia dainuojate ukrainietiškai. Nemanote, kad kalbos barjeras yra kliūtis išgarsėti užsienyje?
– Ne. Žinote, kai Rytų Europos atlikėjai dainuoja angliškai, tai dažnai skamba juokingai ir kvailai. Pavyzdžiui, Maruv neblogai šneka anglų kalba, neturi ryškaus akcento, bet dažnai būna visiškai kitaip. Amerikiečiai, išgirdę ukrainietį, dainuojantį angliškai, išjungs kompiuterį.
Dainuoti ukrainietiškai – autentiška, kaip ir įtraukti folkloro motyvų. Pavyzdžiui, turime grupę „DakhaBrakha“, kuri ukrainietiškai dainuodama sėkmingai koncertuoja Amerikoje.
– Kokia pirma mintis ateina į galvą, kai išgirstate Lietuvos pavadinimą?
– Lietuviai – mūsų broliai. Mes – kaip šeima, labai mylime šią šalį ir nekantraujame pasimatyti.
Beje, Lietuvoje sutikome ir Naujuosius metus – grojome uždarame vakarėlyje. Bet šįsyk susitiksime su daugiau klausytojų – labai to laukiame.
