Nors jis – jau kelis dešimtmečius Lietuvos roko ir miuziklų scenoje gerai žinomas vokalistas, sunku patikėti, iki šiol nebuvo išleidęs nė vieno solinio albumo. „Aš čia gyvenu“ taiso šią klaidą.
Pats Vladas, prieš ketvirtį amžiaus dainavęs sunkiojo roko grupėje „Volis“, o vėliau pasižymėjęs ir grupėse „OK“ bei „Nacija“, pasakoja, kad į šį albumą surinktos dainos susikaupė per porą dešimtmečių – pavyzdžiui, kūrinys „Ar tu girdi“ parašytas dar 1998-aisiais.
Pastangų į albumą sudėta daug – įraše groja pora dešimčių žinomų muzikantų, nuo gitaristo Romo Rainio ir buvusio bendražygio iš „Volio“, bosisto Andriaus Daugirdo iki fleita čia grojančios Nedos Malūnavičiūtės, Andriaus Mamontovo grupės būgnininko Meinardo Brazaičio ir žinomo džiazo saksofonininko Tomo Botyriaus.
Pora bičiulių paskolino ir balsus – titulinę dainą su Vlado atlieka Povilas Meškėla ir Jeronimas Milius, visuose kūriniuose pritariančiuoju balsu (o dainoje „Būk mano saule“ – ir duetu su Vladu) dainuoja jo mylimoji Indrė Launikonytė, albumo viršelyje įvardyta kaip mūza.
Susipažinus su įspūdingu svečių sąrašu, į akis krinta tai, kad albumo muzika skamba stebėtinai vientisai. „Volio“ muzika kadaise buvo tranki (grupės įrašas „Town Across The Fence“ gali būti laikomas vienu geriausių Lietuvos sunkiojo roko albumų), V.Kovaliovo dainavimo maniera – aštri ir rėksminga.
Bet vis dėlto prabėgęs laikas dainininką, panašu, gerokai „sušvelnino“ – „Aš čia gyvenu“ skambančią muziką galima vadinti roku, tačiau tai jau visai kitokia muzika. Melodinga, ramesnė, kokią galima įsivaizduoti skambančią ir gimtadienių ar vestuvių vakarėliuose. Jei reikia su kažkuo palyginti, tai toks „šiek tiek kietesnio skambesio Gytis Paškevičius“.
„Mano ruduo“, „Būk savimi“, „Vienišas akmuo“, „Vakariniais stogais“ – gana švelniai pro ausis slenkančių kūrinių šiame albume yra daug. Tiek, kad kartais atrodo, jog V.Kovaliovas akustines gitaras šiais laikais mėgsta labiau nei elektrines.
Bet dainoje „Testamentas“ pasigirsta užuominos į bliuzą, tituliniame albumo kūrinyje – į energingą „roką stadionams“. Albumo pavadinimui jis pasirinktas neatsitiktinai – tai geriausiai įsimenantis priedainis per šią muzikos valandą.
Didžiausia staigmena – pabaigoje kaip priedas „priklijuotas“ kūrinys „O pagaliau“, 1992-aisiais įrašytas „Volio“. Klausaisi ir supranti, kad V.Kovaliovo muzikai šiais laikais šiek tiek trūksta to prieš 26 metus turėto rupumo ir roko purvo.
Bet viskas šiame pasaulyje keičiasi. Šių dienų V.Kovaliovas – neerzinančių, saugių, jausmingų, dažnai į popmuziką linkstančių dainų atlikėjas.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Daina „Mano ruduo“:
