Pirmoje jos dalyje – net 24 Lietuvos kultūros paveldu tapusios, nuo neatmenamų laikų Žiūrų kaime skambančios, dzūkų liaudies dainos. Antroje – kaimo senolių prisiminimai ir pasakojimai.
Žiūrų kaimo folkloro ansamblis kitąmet minės pusės šimto metų jubiliejų.
Tai ne tik vienas ilgiausiai gyvuojančių, bet ir vienas unikaliausių kolektyvų visoje Lietuvoje.
Daugiau nei penkiasdešimt žmonių vienijančiame ansamblyje susijungė net keturios dainininkų kartos: nuo prosenelių iki proanūkių.
Vyriausiam ansamblio nariui Broniui Čirui – 87 metai, jauniausios kartos atstovei Ūlei Svirnelytei – trylika.
Visi jie nuo vyriausio iki mažiausio – dzūkiškai atlapaširdės, nuoširdžios, vieningos ir, kaip reta, aktyvios Žiūrų kaimo bendruomenės nariai.
Kolektyvo vyriausiasis B.Čiras prisimena, kaip jaunystėje jį aplinkiniai lakštingala vadindavo.
„Labai gerų balsų turėjau. Tik va anksčiau niekas niekur nesmokino, karo metas buvo. Ne ciej laikai... Kad tep darcies būtau jaunas, tai būtau daininyku buvis“, – gražiausiai dzūkuodamas sakė Žiūrų vyriausiasis. Dainingi genai persiduoda – šiandien vien jo šeimos ansamblyje 10 žmonių!
Jauniausioji ansamblietė Ū.Svirnelytė – grynakraujė dzūkė: mama – iš Žiūrų, tėtis – iš kito garsaus Lietuvos etnografinio kaimo – Zervynų.
Atrodo, jai buvo tiesiog lemta puoselėti dzūkų tradicijas.
„Mama nusivedė į repeticiją tik paklausyti ir nuo pirmų akimirkų tiesiog užbūrė dainų skambesys ir energija. Ir jau kitą repeticiją stojau dainuoti šalia. Man labai svarbu, kad žmonės ir ateityje šių dainų nepamirštų“, – sakė Ūlė.
Kita jaunoji kolektyvo narė penkiolikmetė Saulė Miškinytė jau gali pasigirti ilgamete dainininkės karjera.
Pradėjusi dainuoti penkerių, šiandien ji jau skaičiuoja dešimtmetį su liaudies daina. „Visos mano vasaros ir savaitgaliai prabėga Žiūruose.
Esu ansamblio proanūkė ir tuo labai didžiuojuosi. Nemanau, kad net visame pasaulyje yra daug tokių ansamblių kaip mūsų“, – sakė ji.
Žiūrų kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Paulauskaitė sako, kad dainas girdėdavo ir mokėjo, kiek save atmena.
„Kaime jos nuolat skambėjo, mes vaikai aplink lakstydami savaime išmokom. Kraštas anksčiau čia buvo biednas ir daina buvo ta dvasios stiprybė, kuri visus palaikydavo.
Turbūt todėl dzūkų dainos tokios nuoširdžios, iš pačių sielos gelmių“, – sakė V.Paulauskaitė.
Jos mama, po kelių mėnesių garbingą aštuoniasdešimtąjį jubiliejų minėsianti Marcelė Paulauskienė – tikras Žiūrų kaimo ir viso ansamblio simbolis, ilgametė ansamblio vadovė.
„Jei dainuosiu, dar aštuonias dešimcis gyvensiu“, – vos sulaikydama juoką sako senolė. Jai visa Lietuva turėtų būti dėkinga, kad dzūkų daina skamba taip garsiai ir darniai.
Geros nuotaikos Marcelė visai pralinksmėja prisiminusi, kaip prasidėjo Žiūrų folkloro ansamblio legenda.
„Pamenu bulves kasiau ir prie manęs priėjo iš Vilniaus atvykęs Jonas Trinkūnas (vienas žymiausių Lietuvos folkloristų, etnografų – aut. past.) Sako: gal ateisit į kaimo klubą vakare padainuoti? Sakau, ateisim, ko gi ne.
Atėjom su moterim ir belaukdami jo jau pradėjom dainuot. Jis išgirdo ir sako: alia kaip gražiai jūs dainuojat, užkviesim jus į Vilnių, universitete aktų salėj padainuosit.
Ir užkvietė. Kad prisirinko toj salėj žmonių, visai kaip šiandien per pristatymą – daug daug, visi net netilpo, per langus lipo!
Labai mus visi tada išgyrė ir tai buvo mūsų ansamblio debiutas“, – prieš penkiasdešimt metų vykusią istoriją ir šiandien gyvai mena Žiūrų folkloro siela.
Visas dainas Marcelė yra surašiusi į knygą – ten jų net 200. „Visas iki šiandien puikiai atmenu ir galiu padainuoti“, – sakė gyvąja dzūkų folkloro enciklopedija esanti senolė.
Specialios progos dainai šiame krašte niekada nereikėjo. Senolės iki šiol juokiasi prisiminusios, kaip jaunystėje eidavo miškan grybauti.
„Susrinkdavom draugėn ir iškart dainuoc. O kol dainuodavom, kiti, žiūrėk, jau grybus baigia išrinkc“, – pasakojo jos.
Daina Žiūrų kaimo žmones lydėdavo ir darbe, ir poilsyje, ir laimėje, ir skausme, ir gūdžiais žiemos vakarais prie balanų, ir karštomis vasaros dienomis šalia vėsiosios Ūlos.
Ir per daugybę metų niekas nepasikeitė – dainos Žiūruose skamba kaip skambėjusios, nors aplink gausu etnografinių kaimų, tačiau jau mažai dainuojančių.
Žiūrai – gyvas įrodymas, kad užgimusi idėja, lydima troškimo kurti, vystoma bendrai ir darniai bei nestokojanti tikėjimo savo jėga, gali sukurti stebuklą.
„Galbūt mūsų pavyzdys, įkvėps ir kitų kaimų bendruomenes jungtis, atgaivinti, puoselėti dzūkų tradicijas. Nes juk viskas prasideda nuo paprasto žmogaus noro“, – sakė Žiūruose gimęs ir augęs Virginijus Alubauskas.
Jis buvo vienas tų, kurie prieš kelerius metus ragino, kad visa bendruomenė prisijungtų prie senojo Žiūrų ansamblio, todėl labai gerai žino, kad tai, kas įvyko Žiūruose, įmanoma ir kituose kaimuose.
Koks kiekvienam žiūriškiui svarbus bendras reikalas, liudija ir tai, kad į pristatymą vieni senoliai atvyko iš sanatorijų, kiti jau niekur iš kaimo nebekeliaujantys – tądien padarė išimtį.
Jaunesniųjų kartų atstovai net labai svarbius reikalus atidėjo į šalį. Štai bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius Mantas Bartuška iš kompaktinio disko pristatymo Varėnoje išskubėjo tiesiai į Vilniaus oro uostą: bėgte, kad tik spėtų į darbo komandiruotėn skraidinantį lėktuvą.
Tačiau, kad ir kaip bebūtų užimtas, progos pasirodyti su Žiūrų folkloro ansambliu jis negalėjo praleisti.
„Dvasios atgaiva“, – taip jis vadina savo dainavimą ansamblyje ir paklaustas, koks gi jo ryšys su garsiuoju Žiūrų kaimu juokiasi: „Žmoną Ūlos pakrantėje pasigavau“.
Jis – vienas iš tų, kurie į Žiūrus atėjo santuokos keliu. Kaip ir visi vedę, ar visos atitekėjusios, buvo išskėstomis rankomis priimtas į bendruomenę ir ansamblį.
Tapo tokiu pat nariu, kaip čia gimę ir augę. „Marčios, žentai, net kaimo naujakuriai prisijungė prie mūsų dainuojančios bendruomenės, tiek ta dzūkiška daina visus užburia“, – sakė V.Paulauskaitė.
Žiūrų folkloro ansamblio nariai kompaktinės plokštelės pristatymo iškilmėse jautriai paminėjo ir prieš pusmetį ištikusią tragediją, kuomet kolektyvas neteko ilgametės vadovės Linos Būdienės.
Su didžiule pagarba ir meile ansambliečiai prisiminė netikėtai Anapilin iškeliavusią vieną iš kompaktinės plokštelės kūrybos iniciatorių, kurios nespėtą užbaigti veiklą perėmė ansamblio naujoji vadovė Janina Samulionienė ir meno vadovė Eglė Česnakavičiūtė.
Tačiau net baisiausios netektys negali sustabdyti amžinojo gyvybės rato.
Ko gero, pačią išskirtiniausią istoriją, susijusią su kompaktinės plokštelės „Tai Žiūrų slaunas kaimas“ įrašais, gali papasakoti trečios kartos ansamblio dainininkė Jolita Juknevičienė.
Sekmadienį pabaigusi paskutinius įrašus studijoje, pirmadienio rytą moteris išvyko į gimdymo namus, kur pasaulį išvydo jos dvynukai.
„Kalbėjausi su jais, prašiau, kad leistų mamai pabaigti įrašus, o tada jau gali gimti.
Taip ir įvyko“, – išskirtinę, net gi kiek mistišką, istoriją pasakoja Žiūrų bendruomenės narė ir juokiasi, kad dabar šeštą mėnesį skaičiuojantys jos sūneliai jau yra aktyvūs ansamblio dalyviai, o Žiūrų dainos – geriausios jų lopšinės.
„Kai dar buvau kūdikis, senelis iš vytelių nupynė man lopšį, besisupdama jame girdėjau aplink skambančią dainą, dabar tų pačių dainų nuo pat pirmos dienos klausosi mano vaikai.
Tikiu, kad klausys ir jų vaikai, ir vaikaičiai“, – sakė ji.
