33 metų S.Indrašius išgarsėjo per pirmąjį karantiną pavasarį, kai Fabijoniškėse iš savo namų balkono keturiasdešimt dienų rengė koncertus kaimynams.
Antrojo karantino pradžioje jis praėjusį sekmadienį surengė vienintelį vakarėlį, sakydamas, kad vilniečiai jau prisitaikė prie suvaržymų ir išmoko gyventi apriboti taisyklių.
Renginių vedėjas pastebi, kad jo kaimynai net sunkiais laikais išmoko vienas kitam nusišypsoti, jau pažįsta vienas kitą ir visi gyvena gerokai draugiškesnėje aplinkoje.
– Praėjusį sekmadienį jūs koncertą transliavote tiesiogiai, visi norintys galėjo pasižiūrėti ir vaizdo įrašą. Gal domėjotės, kiek buvo peržiūrų internete, kiek kaimynų muzikos, šviesų ir staigmenų šou stebėjo gyvai? – paklausė S.Indrašiaus „Sostinė“.
– Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad peržiūrų internete jau nebeskaičiuoju.
Per pirmąjį karantiną projektas „Šaukiu aš tautą“ išgarsėjo, o internete buvo per tris milijonus peržiūrų. Man pačiam atrodė keista, kad žinia apie renginius plito žaibiškai. Nesitikėjau, kad žmonėms bus taip įdomu.
Dabar nesekiau peržiūrų, pasidalijimų skaičių, nes labiau orientavausi į kaimynus, stengiausi jiems surengti šventę.
Jos metu šviesų, lazerių šou labiau džiugino gyvą akį, vaizdo transliacija buvo tik kaip priedas. Kitaip elgiausi pavasarį, kai mano pasirodymai buvo retransliuojami ir kituose miestuose.
– Šįkart daug matėte žmonių balkonuose, languose?
– Taip, žmonių buvo išties daug. Taip pat sulaukiau daugybės istorijų iš feisbuko, instagramo. Pasirūpinau apie vakarėlį pranešti iš anksto, todėl kaimynai buvo pasiruošę, laukė.
Taip, pranešdamas apie renginį turėjau atsidusti: „Et, ir vėl.“ Tačiau kartu pasidžiaugiau, kad per pirmąjį karantiną išmokome daug: dar labiau vertinti artimuosius, kai negali su jais susitikti.
Susitaikyti su kaimynais ir net juos pamėgti arba pamilti. Mėgautis mažais, bet nuoširdžiais dalykais.
Ir manau, kad dar kiekvienas pridėtume daug kitų įžvalgų iš savo patirties.
Paprašiau tik vieno dalyko: laikytis visų saugumo priemonių ir saugaus atstumo.
Mačiau, kad žmonės įsiklausė į prašymą, nesibūriavo.
Šalia daugiabučio yra nedidelis parkas, tai pastebėjau, kad nemažai kaimynų prie jo atvažiavo automobiliais ir iš ten klausėsi muzikos. Beje, koncerto Vilniuje vaizdo įrašais pradėjo dalytis ir latviai.
– Kodėl pasirinkote tokius kūrinius?
– Pirmas kūrinys, kurį atlikau, liko tradicinis. Tai maestro Vytauto Kernagio daina „Šaukiu aš tautą“.
Esu Lietuvos patriotas, mano senelis Juozas Indrašius buvo partizanas ir tremtinys, todėl man šis kūrinys labai artimas.
Gavau V.Kernagio sūnaus Vytauto sutikimą atlikti šią dainą, taip pat jis su manimi pasidalijo kokybiška šio kūrinio versija.
Kita daina buvo Marijono Mikutavičiaus „Ši vasara“. Jos žodžiai primena apie karantiną: „Sveikas, mano brolau, ar tu dar gyvas?“ arba „Ar gali būti, kad kelionės visos baigės?“ Man ši daina – įkvepianti, jos, kaip sakoma, geras draivas.
Paskui atlikau „Dapa Deep“ dainą „Medžiai melagiai“, taip pat paprašęs leidimo ją panaudoti.
Vakarėlio pabaigoje – Leono Somovo ir Justino Jaručio „Before You“. Šią dainą palydėjo lazerių šou.
Stengiausi, kad visi kūriniai būtų lietuvių kūrėjų.
– Kodėl jums atėjo į galvą mintis tokiu būdu pralinksminti kaimynus?
– Pavasarį, kai buvo įvestas karantinas, daugelį mūsų kaustė baimė ir nežinomybė. Todėl kilo sumanymas sutelkti visus užsidariusius namuose ir padėkoti tiems, kurie tuo metu sunkiai dirbo, – medikams ir visų kitų tarnybų darbuotojams.
Tam ir buvo skirti trumpi vakarėliai – keturiasdešimt dienų iš eilės kiekvieną vakarą grojau iš savo balkono.
Manęs ne kartą klausė: ar nebuvo nedrąsu imtis tokios idėjos? Atsakydavau, kad pavasarį daug kas vyko spontaniškai.
Tada nebuvo kada galvoti – drąsu ar nedrąsu. Maniau, kad surengsiu vakarėlį, jeigu patiks – tai patiks, jeigu ne – daugiau nedarysiu. Bet visiems taip patiko, kad užsitęsė daugiau nei mėnesį.
– Sakėte, kad tokiais renginiais siekiate suvienyti kaimynus. O jūs pats pažįstate tuos žmones, šalia kurių gyvenate?
– Pastebėjau, kad anksčiau kaimynai susirinkdavo tik tada, kai reikėdavo spręsti namo problemas. Tarkime, dėl trūkusio vamzdžio ar laiptinės remonto bėdų.
Po pirmojo karantino tarp kaimynų atsirado daugiau draugiškumo, bendruomeniškumo. Kaimynai nustebino ir mane, kai per pirmąjį karantiną švenčiau gimimo dieną. Tada iš jų sulaukiau dovanų.
O praėjusį sekmadienį rengiant vakarėlį kaimynai net fejerverkus padovanojo, nors aš jų to tikrai neprašiau. Taigi šventę kūrėme kartu.
Daugiabučio kaimynai pradėjo daugiau vienas kitam padėti ir šypsotis, ėmė sveikintis. Tad džiaugiuosi, kad man pavyko padaryti tai, ką norėjau.
Juk kas gali būti geriau, kaip palaikyti vieniems kitus sunkiu metu?
– Tai kodėl nusprendėte, kad per antrąjį karantiną užteks vieno vakarėlio?
– Per pirmąjį karantiną mes dar daug ko nežinojome, visi buvome labai įsibaiminę.
Dabar mes prie viruso pripratome, nors skaičiai yra šimtus kartu didesni nei pavasarį. Mes išmokome kitaip gyventi.
Manau, kad žmonės nebesėdės užsidarę tarp keturių sienų kaip pavasarį ir jiems nebereikės pramogų kiekvieną vakarą, kad jie nors kiek pralinksmėtų.
Žmonės jau rado būdų, kaip praleisti laisvalaikį, linksmintis. Galbūt jie nuvažiuos į mišką, galbūt prie ežero. Kad nereikėtų savaitgaliais sėdėti namuose, jie jau įprato nuomotis sodybas.
Žmonių požiūris dabar jau pasikeitęs, tai gal nereikia perlenkti. Geriau sukurkime vieną šventę, pabūkime, pasidžiaukime, ir viskas.
Todėl nusprendžiau, kad geriau vienas geresnis vakarėlis negu daug tokių pat, kaip buvo seniau. Be to, ir oro sąlygos dabar nėra labai palankios – kam žmonėms šalti lauke?
P.S. Praėjus kelioms dienoms po koncerto S.Indrašius gavo šaukimą į policiją dėl viešosios tvarkos pažeidimų.
Pasirodo, praėjusį sekmadienį surengtas vilniečio koncertas patiko ne visiems kaimynams. „Jūs esate keisti, liūdni ir pikti šmikiai, kurie nori atimti džiaugsmą iš normalių žmonių. Atrodo, kad mano slapta planuotų staigmenų kiti Vilniaus rajonai dabar nepamatys“, – į skundikus kreipėsi S.Indrašius. Jis padėkojo jį palaikantiems ir pastebėjo, kad pirmojo karantino metu per 40 dienų nebuvo nė vieno nusiskundimo.
