– Greitai bus dveji metai, kai žirgais iš Lietuvos nukeliavote iki Juodosios jūros, bet akivaizdu, kad žygis tuo nesibaigė: pasirodė filmas, nuotraukų albumas, buvote kviečiami dalintis įspūdžiais įvairiuose miestuose, o šią vasarą su žirgais ir istorija supažindinate vaikus. Ar tikėjotės tokio susidomėjimo?
– Mes tikrai labai norėjome, kad legendiniai lietuvių žirgai žemaitukai būtų iš naujo atrasti. Svajonės išsipildė su kaupu – abu istoriniai žygiai tapo puikia reklama ir žemaitukams, ir arklininkystei apskritai. Štai jodinėjimas žirgais dabar – viena populiariausių laisvalaikio pramogų. Žirgams neabejingi ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Į stovyklą „Vasara balne“, šią vasarą vykstančią Pakruojo dvare, moksleiviai atvyko degdami noru pažinti arklius, išmokti jodinėti, o ne todėl, kad tėvai labai norėjo juos išsiųsti iš namų.
– Kuo ši stovykla yra ypatinga?
– Pagrindinė jos užduotis – iš arti parodyti žirgų gyvenimą, supažindinti su jų istorija, priežiūra ir jodinėjimo pagrindais. Žemaitukai bene tinkamiausi tokiam startui – jie nedideli, kantrūs, ištvermingi.
Juodąją jūrą pasiekęs žirgas Karkasas – tikra stovyklos žvaigždė, vaikų numylėtinis. Juo pirmiausia ir mokome joti, o gerai besijaučiantys balne sėda ant Bombos, sustambinto tipo žemaitukės, kuri taip pat buvo istorinio žygio dalyvė.
Ypatinga ir vieta, kurioje vyksta stovykla. Tai didžiausia Lietuvoje dvaro sodyba – Pakruojo dvaras, tad erdvės pakanka įvairiausiai veiklai.
– Kokia yra stovyklautojų dienotvarkė?
– Rytą vaikai pradeda anksti. Po mankštelės ir pusryčių stovyklautojai stebi kaip girdomi ir prižiūrimi žirgai bei patys mokosi visa tai padaryti. Ir tik atlikus visas reikiamas procedūras jaunieji raiteliai sėda jodinėti. Trenerės jiems sugalvoja įvairiausių užduočių.
Kol viena grupė jodinėja, kitų laukia žaidimai: tvirtovės statybos, piešimo užduotys, linksmos istorijos pamokėlės. Mergaitėms labiausiai patinka mokytis pinti karčius.
Po pietų – vėl ant žirgų, o kiekvieną vakarą – vis nauja pramoga. Tai – ir dėmesio verto kino seanso Pakruojo dvaro malūno kino teatre, ir viduramžiška vakaronė „Grąžinęs priešui vėliavą, tapsi jo draugu“, ir naktinis žygis su žaidimais bei vakarone prie laužo ir t.t.
– Ar tiesa, kad vos atvykusių vaikų paprašote kompiuterius ir mobiliuosius telefonus atiduoti tėvams ir bent penkias dienas pailsėti nuo skaitmeninio pasaulio?
– Taip, turime šūkį: kompiuteriai – namuose, o mes – gamtoje! Nors iš pradžių vaikams būna keista, bet stovykloje jie gauna tiek veiklos, kad netrukus nei telefonų, nei kompiuterių nebepasigenda.
Žinoma, jei vaikas nori vakare pabendrauti su tėvais, pasidalinti įspūdžiais, niekas jam to nedraudžia. Tačiau siekiame, kad stovykla taptų ir savarankiškumo pamoka.
– Išleidote jau dvi stovyklautojų grupes. Ar galėtumėte apibendrinti, kokius vaikus sutraukia ši stovykla?
– Tiek aš, tiek stovyklos vadovai turi įvairios patirties su vaikų stovyklomis ir galiu pasakyti, kad meilė arkliams ir gamtai apskritai į šią stovyklą atveda ypatingus vaikus – atvirus, geranoriškus, besidžiaugiančius vaikyste.
Gera stebėti, kiek emocijų jiems suteikia, pavyzdžiui, prie jodinėjimo vietos atklydę du maži stirniukai.
– Ar manote, kad po penkių dienų stovykloje grįžę į namus vaikai nepamirš žirgų ir toliau jodinės?
– Taip, bent jau tikiuosi. Visi gavo jodinėjimo abėcėlę, o antrosios stovyklos pabaigoje beveik kiekvienas netgi jojo šuoliais. Jau dabar matyti, kad keli vaikai iš dalyvavusių stovykloje, jei rimtai treniruosis, gali tapti profesionaliais raiteliais, o kitiems žirgai liks šaunia savaitgalio pramoga.
