Įsivaizduokite, kad patenkate į vietą, kurioje dieną žmonės mėgaujasi vėjelio dvelksmu tarpkojyje, o naktį linksminasi nesuvaldomose orgijose. Klubuose dalinamos nemokamos apsaugos priemonės, o lankytojai gali apsispręsti – mylėtis dviese, trise ar tiesiog stebėti veiksmą.
„Kai ruošiausi kraustytis į Cap d'Agde, mano draugai prancūzai vis aikčiojo ir keistai šypsojosi. Tada ir sužinojau, kad šis miestas garsėja savo nudistų paplūdimiu. Sunkiai iš pradžių įsivaizdavau, kaip ten viskas yra, ir ko galima tikėtis. Prancūzai vis krizeno, minėdami, kad ten būna labai „karšta“, – savo išpažintį pradeda lietuvaitė Martyna, kurią likimas įvėlė į nuogybės avantiūrą.
Derėtų pasakojimą apie Cap d‘Agde nuogybių kvartalą pradėti nuo to, kad prancūzų kalboje žodis „naturiste“ (nudistas) – kilęs nuo žodžio „nature“, kuris reiškia gamtą. Todėl visų pirmą nudistas tai tas, kuris ieško ir randa ryšį su gamta, gamtos pajautą. Nors Prancūzijoje nudistų stovyklaviečių bent vienuolika – miškuose, kalnuose, prie jūros, tačiau prieš penkiasdešimtmetį dviejų brolių įkurta stovyklavietė Cap d‘Agde - virto gausiausiu nudistų miesteliu Europoje.
Jeigu įvestumėte į internetinę paiešką šio Prancūzijos miesto pavadinimą, tuomet rastumėte dvejopos informacijos – vieta, kurioje žmonės atranda ryšį su gamta arba vieta, kur žmonės patenkina savo keisčiausias seksualines fantazijas dalyvaudami nesustabdomose orgijose.
Cap d‘Agde nudistų kvartalas atskirtas nuo pagrindinės miesto dalies, tačiau ten gyvenanti Martyna sako, kad neteisinga būtų manyti, kad ten gyvena kokia nors atskira bendruomenė. Nudistų stovyklavietes renkasi žmonės norintys įdomesnių atostogų, trokštantys atsipalaiduoti vietiniai, bei, žinoma, smalsuoliai. Dėl pastarųjų dėmesio ši miesto dalis yra aptverta ir saugoma, būtent todėl ir fotografavimas ten draudžiamas.
„Pirmą kartą atvykau į nudistų miestelį naktį. Važiavau automobiliu gatvėmis, o aplink vaikštinėjo moterys, kurios vilkėjo drabužius, bene tinkančius vilkėti tik prostitutėms arba žaidžiant su savo vyru meilės guolyje. Nuogų tą kartą, kiek atsimenu, nebuvo. Naktimis apskritai žmonės mėgsta rengtis vulgariai ir iššaukiančiai. Jie nebūtinai būna nuogi, tuo labiau, kad kartais oro temperatūra siekia vos dvidešimt laipsnių, kas prisitaikius prie karščių, kūnui virsta tikra vėsuma“, – prisiminimus dėsto Martyna ir tikina tąkart pamaniusi, kad tas vaizdas jai priminė tam tikras Lietuvos gatves arba Paryžiaus Burgonės miškelį, kuriame nemažai save parduodančių moterų.
Pajuokavusi dėl kilusios asociacijos su Lietuva, Martyna pradeda vardinti ir skirtumus – sijonai čia daug trumpesni, suknelės nedengia užpakalio, atvirai rodoma krūtinė ar net lyties organai. Moterų įvaizdis tą pirmąjį kartą pašnekovei atrodė vulgaresnis nei vyrų, kurie buvo apsirengę gana įprastai. Tačiau nuogalių kvartale pradėjusi leisti vakarus Martyna sako mačiusi visko – tiek nuogų vyrų, tiek moterų, kurių dažnas apdaras tebūdavo grandinėle - ne kaklo, o lyties organų papuošalas.
Dvi skirtingos nudistų miestelio pusės skiriasi kaip diena nuo nakties - dieną čia renkasi žmonės išsiilgę laisvės, dažnai net šeimos ir poros. Ta laisvė pasižymi tuo, kad niekam nerūpi ar esi nuogas, ar esi apsirengęs superherojaus kostiumu. „Tai visiška laisvė ir harmonija. Ne vieną kartą mačiau vyriškį, kuris sėdėjo penkto aukšto balkone ant turėklo nuogas. Mačiau ir moterų susivėrusių auskarus į lyties organus, ir vyrų, kurie savo pasididžiavimą įspraudžia į specialų žiedą. Gražiausia, žinoma, nuogi vyrai važiuojantys dviračiu. Nors pačiame miestelyje galima vaikščioti visiškai nuogam, bet tai nėra būtina. Tačiau paplūdimyje vyrai privalo būti nuogi arba bent jau be apatinių. Moterims tai negalioja. Jos gali būti su apatine maudymosi kostiumėlio dalimi“, – apie Cap d‘Agde vaizdus pasakoja ten laiką leidžianti lietuvaitė.
Vakarais į gatves daugiausiai išeina laisvamaniai, vadinamieji „svingeriai“ ir nuotykių ištroškusios poros. Kartą pašnekovė su draugu buvo nuvykusi į patį garsiausią Cap d‘Agde „svingerių“ klubą „Glamour“.
„Tada paklausiau draugo, ar man reikia nusirengti, ar bus gerai, jei eisiu ten taip kaip esu apsirengusi. Vilkėjau paprastą vasarinę trumpą suknelę. Jis man patarė tik nusimauti kelnaites ir nesirūpinti kaip atrodau – nes čia gali atrodyti kaip tik nori. Iš pirmo žvilgsnio klubas atrodė tarsi eilinis klubas. Žmonės jame šoko, linksminosi, gėrė. Nuogų tą kartą net nebuvo, tačiau, žinoma, apranga skyrėsi nuo įprastinės aprangos klubuose Prancūzijoje“, – apie pirmąjį kartą „svingerių“ klube pasakojo Martyna ir suskubo paaiškinti, kad Prancūzijoje klubinė apranga skiriasi nuo būdingos mūsų šalyje. Prancūzės vengia per daug trumpų sijonų, jos nesistengia atrodyti per daug iššaukiančiai, kas Lietuvoje, pašnekovės manymu, yra per daug išryškinama.
Martyna tęsia pasakojimą apie didžiausią „svingerių“ klubą: „Klubas „ Glamour“ yra didelis, jį sudaro kelios patalpos. Galima atsidurti netgi atviroje erdvėje, kur stovi didžiulė sūkurinė vonia. Pats karščiausias šio svingerių klubo taškas - apatinis aukštas. Nusileidus besisukančiais laiptais, atsiduri raudonai apšviestame koridoriuje, kuris veda dvejomis kryptimis. Prie vienos kabo kelrodis ženklas - „poroms“, prie kito - „trise“.“
Šioje patalpoje lankytojai juda vienas paskui kitą raudonai apšviestu koridoriumi ir gali stebėti, kaip įvairiuose kambarėliuose ant lovų arba ant įvairiausių kėdžių, panašių į tokias, kokios būna ginekologo kabinete, mylisi žmonės. Visa tai atrodo kaip gyvai matomas pornografinis filmas, nes aplink girdisi dejonės, dūsavimai. Vieni linksminasi meilės guolyje, o kiti tik stebi.
Tiesa, viskas vyksta ne tik poromis, bet ir didesnėmis grupėmis. Įdomus faktas, kad apsaugos priemonių šiame klube galima rasti ant baro ir jos yra nemokamos tiek dieną, tiek naktį. Įėjimas į tokį klubą porai kainuoja penkiasdešimt eurų, o vienam vyrui – septyniasdešimt. Moteris, atvykusi viena, į klubą patenka nemokamai.
Kai baigiasi naktinės linksmybės ir išausta rytas, pietryčių Prancūzijos pakrantėje naujai atvykę nudistai vėl ieško ryšio su gamta.
