Moteris jautėsi visiškai bejėgė prieš vaikų mirtį, ligas ir skausmą. “Vis dėlto tikiu, kad bent vienam jų tikrai padėjau”, — tvirtino Renata.
Bado, skurdo ir ligų iškankinti vaikai Siera Leonėje miršta tiesiog ant rankų.
Į kelionę su olimpiečiais — Londono žaidynių sidabro medalio laimėtoju kanojininku Jevgenijumi Šuklinu (26 m.) ir bronzą iškovojusiu boksininku Evaldu Petrausku (20 m.) — vykusi R.Šakalytė-Jakovleva tuo greitai įsitikino.
Sportininkai Afrikoje praleido mažiau nei savaitę, per tą laiką mirė sunkiai sergantis E.Petrausko globotinis. Vienoje skurdžiausių pasaulio šalių Siera Leonėje per dieną vidutiniškai miršta 113 vaikų.
Penktadienį TV3 ir UNICEF pakvietė į socialinę akciją “Už kiekvieną vaiką”, per kurią buvo renkami pinigai vargingai gyvenantiems Siera Leonės vaikams.
— Ar bent nujautėte, kur važiuojate? — “TV antena” po kelionės paklausė R.Šakalytės-Jakovlevos.
— Prieš kelionę žiūrėjau nemažai dokumentinių filmų apie šioje šalyje siautusį pilietinį karą. Todėl žinojau, ką Siera Leonė išgyveno.
Bet kai nuvyksti ir pamatai viską savo akimis, supranti, kad visa tai, ką skaitei ar girdėjai, tėra gėlytės.
Jau buvau Kambodžoje, todėl žinojau, kad važiuojame ne turistauti, o iš karto nersime į patį baisumą — bendrausime su šeimomis, kurios gyvena labai sunkiai, lankysime sergančius vaikus. Tie vaikai miršta, mirė ir prie mūsų.
— Koks buvo pirmasis įspūdis?
— Karšta. Temperatūra saulėje pakildavo iki 40 laipsnių.
Dar oro uoste akis pradėjo badyti skurdas. Niūrų įspūdį padarė kelias nuo oro uosto iki viešbučio — keliolika minučių kratėmės subombarduotu džiunglių keliu, per įlanką persikėlėme į sostinę Fritauną, o tada kratėmės dar apie valandą, nors viešbutis buvo visai šalia.
Keliai subombarduoti, kai kur — pusmetrio gylio duobės, asfalto nedaug.
Žmonės ten neturi elektros, vandentiekio, kanalizacijos.
Labiausiai šokiravo, kad daugelis gyvena kone šiukšlynuose. Vaikai žaidžia kanalizacijos grioviuose, rankų beveik niekas neplauna. Prieš mums atvykstant Siera Leonėje buvo choleros protrūkis.
Kartais ant vietinių pykdavau, nes matydavau, kaip jie šiukšles meta sau po kojomis, kieme, už tvoros, gatvėje. Kita vertus, kiekvieną savaitgalį jie rengia švaros akcijas, susiburia ir renka šiukšles iš savo kiemų.
Visų šiukšlių niekaip neišgabensi, nes jų ten — kalnai.
— Ar pati turėjote galimybę rankas nusiplauti visada, kai norėjote?
— Nešiojausi higieninį valiklį — gelį. Vietos gyventojai labai stebėdavosi, kai jį išsitraukdavau. Tai daryti reikėdavo nuolat.
Ten apskritai daug ko reikia saugotis. Pavyzdžiui, negalima gerti vandens iš čiaupo — tik pirktą buteliuose. Vis dėlto ir tada turi žiūrėti, ar vanduo geras. Kartą mums nupirko vandens, kurio butelio kamšteliai buvo nupjauti ir iš naujo užlydyti. Nesame tikri, ar gėrėme kokybišką vandenį.
— Daug laiko praleidote su ketverių metų Jandi — maliarija ir anemija sergančia mergaite. Nesijautėte bejėgė, kad realiai negalite niekuo padėti?
— Jaučiausi iš tiesų bjauriai, nes nežinojau, ko griebtis. Kalbėjausi su medikais, nes atrodė, kad niekas nieko nedaro, nors iš tiesų daroma viskas, kas įmanoma, tiesiog Jandi būklė buvo tikrai prasta.
Jandi buvo nugydyta pirminėje sveikatos priežiūros įstaigoje — tik ištiktą komos ją atvežė į Makenio (Siera Leonės Šiaurės provincijos centras. — Red.) ligoninę. Ten gydytojams mergaitę pavyko atgaivinti.
Iki šiol neaišku, kiek liga Jandi paveikė, nes maliarija turi daug šalutinių poveikių.
Kai apsilankėme ligoninėje, Jandi beveik visą laiką miegojo, mažai judėjo, beveik nevalgė, tik nurydavo šiek tiek sriubos ar vandens. Negalėjau į tai ramiai žiūrėti.
— Ašarų daug išliejote?
— Verkiau nemažai, bet stengdavausi tvardytis, nes matydavau, kaip dėl mano ašarų nesmagiai jaučiasi šalia vaikų budintys tėvai. Jiems atrodydavo, kad žinau daugiau nei jie ir žinau kažką tragiško, tik nesakau. Išeidavau į koridorių ir pasislėpusi kur nors kamputyje pažliumbdavau.
Su Jandi tėvais bendravome per vertėją, bet kartais ir jo nereikėdavo — susikalbėdavome gestais, žvilgsniu, prisilietimu. Labai susidraugavau su Jandi mama — kai tik atvykdavome į ligoninę, jos akys nušvisdavo, o nuo veido nedingdavo šypsena.
Nupirkome Jandi vaistų, vitaminų, kelias sukneles. Ją masažavome, mankštinome, mokėme tėvus daryti tą patį. Vertėme Jandi judėti, nes maliarijos vienas simptomų — nuolatinis miego poreikis. Tačiau nuolat miegantis žmogus gali nebepabusti.
— O Jandi į jus reagavo?
— Iš pradžių vangiai. Pirmomis dienomis jos akys buvo stiklinės, žvilgsnis įbestas į niekur. Bet po mankštų, kalbinimo, judinimo, nešiojimo ji ėmė reaguoti į balsą. Nors emocijų nerodydavo, matydavau, kaip mus sekdavo akimis.
Susidraugavome su Jandi gydytoja Dinara iš Kubos. Ji patikino, kad mergaitei viskas bus gerai, reikia tik laiko, nes tokios ligos nėra greitai išgydomos.
Skaudžiausia kelionės akimirka — išsiskyrimas. Jei ten žmonės turėtų elektroninį paštą, mobiliuosius telefonus, gal nebūtų taip baisu. O dabar aš tikrai nežinau, kaip seksis Jandi, nes susisiekti labai sunku. Jos kaime net elektros nėra, todėl negali būti kalbos ir apie telefoną.
Man tas vaikas tapo savas. Norisi žinoti, ar ji pasveiko, ar eina į mokyklą, kaip jai sekasi.
Su Evaldu ir Jevgenijumi daug kalbėjome apie tai, kad galbūt grįšime. Jevgenijus norėtų aplankyti savo globotinius, aš — savo. Evaldui buvo skaudžiau, nes vienas berniukas, kurį jis globojo, ligoninėje mirė.
— Kaip į visas Siera Leonės negandas reagavo su jumis vykę vyrai?
— Kurį laiką jie tvardėsi, stengėsi pasirodyti tvirti. Bet jie abu be galo jautrūs. Evaldas, kad ir prašė nerodyti tų vaikų, tai darė tik dėl to, kad iš tiesų yra labai geros širdies ir jam skauda. Jis pats yra tėtis, todėl jį labai paveikė tai, ką pamatė.
Jevgenijus irgi paprastas, draugiškas, bus labai geras tėtis, nes šiltai bendrauja su vaikais, o šie mielai bendrauja su juo.
— Dienoraščiuose iš Siera Leonės vis pabrėždavote, kad pagalba daug nekainuoja: nupirkti vaistų ar vitaminų įmanoma ir už keliolika litų. Bet ar iš tiesų Siera Leonėje galima visko įsigyti?
— Nusipirkti vaistų ar maisto įmanoma, tik turi žiūrėti, kas tau parduodama. Pavyzdžiui, vaistinėje gali nusipirkti ne vaistų, o kokių nors padirbinių: vietoj reikalingų vaistų į dėžutę bus supiltas paprasčiausias aspirinas.
Tie, kas turi pinigų, ten gali rasti visko, ko reikia. Kas neturi, eina į turgų ir derasi. Vyksta mainai. Vis dėlto niekada negali būti tikras, kad nusipirkai būtent tai, ko tau reikia.
— Ar Siera Leonėje teko patirti nuotykių?
— Visa kelionė — vienas didelis nuotykis. Niekada nežinojai, ko tikėtis ir kaip viskas pasisuks. 20—30 km kartais važiuodavome keturias valandas. Keliai tokie, kad nuo kratymo imdavo pykinti, todėl tekdavo stoti. Ten įspūdingos liūtys, o griaustinis išverčia iš lovos.
Įdomu buvo pasikalbėti su mūsų vairuotoju. Prieš kelerius metus Siera Leonėje viešėjo futbolininko Davido Beckhamo surinkta delegacija. Vairuotojas mums didžiuodamasis pasakojo, kokią žvaigždę vežiojo.
O dabar labai didžiavosi, kad vėl veža du žinomus sportininkus.
— Jei kurtumėte dokumentinį filmą apie Sierą Leonę, nuo ko pradėtumėte?
— Nuo vaikų, nes jie — tos šalies ateitis. Siera Leonei reikia naujos kartos, išsimokslinusios ir norinčios keisti savo šalį.
Ten, kaip ir pas mus, didelė problema yra emigracija, nes šalyje labai mažos algos. Todėl gydytojai, teisininkai, mokslininkai išvažiuoja.
