Pavojinga ir kvaila? Visiškai pritariu: iki skausmo įtempti raumenys ir bandymas negalvoti, kas nutiktų staigiai stabdant. Skrydis pro priekinį lenktyninio automobilio langą – garantuotas. Visai kaip socialinėje reklamoje.
Esmė tokia: nutolus nuo 1000 kilometrų lenktynių trasos į Palangos miestą, skubiai reikėjo grįžti atgal. O dalyvavimas lenktynėse malonus – vienąkart brangiuosius svečių kūnus nugabeno šeštos serijos BMW automobiliai. Į lenktynes kėblinusių žmonių veidai nenustojo sekti lėtai riedančių prabangių automobilių. Ne tik šeštos serijos, bet ir kitų modelių, išdidžiai judančių trasos link.
Nesinori girtis, juolab, kad ir patys šių BMW keleiviai lietuje nutryptais purvinais batais bjaurojo išpuoštus salonus.
Tačiau vienąkart nuvežę, kitąkart puošnieji automobiliai nebepasirodė. O grįžti į lenktynes būtinai reikia. Lieka du variantai – arba bristi purvu iki pat trasos, arba bandyti išsisukti kitaip. Ir čia, visai netyčia, pasipainiojo profesionalus lenktynininkas.
Prikalbinti pavežti nebuvo sunku, tik nuo jo veido nedingo šypsena: „Jeigu kaip nors atsisėsi, aš tave nuvešiu“.
Šypseną spaudė ne be reikalo – lenktynių automobilyje yra tik viena vieta. Visa kita – plikas kėbulas. Įsispraudus tarp metalinių pertvarų, riaumodami atsiplėšėme iš vietos.
Perspėdama riktelėjau greitai nevažiuoti. Nors priešingai, norėjosi dar garsiau rėkti, kad važiuotų greičiau – žvėriškas lenktyninio automobilio variklis rodos pats šoko kuo toliau. Tačiau negalvokite – greitis nebuvo didelis. Įprastomis sąlygomis net juokingas. Tik šįkart 80 km/val. ir daugiau, atrodė visai rimtai.
Didesnio greičio sportininkas nevystė. O ir negalėjo: aš be jokių apsaugų, įsikibusi į metalinius strypus. Lenktynininkui trumpame kelyje nedaug spustelėjus – iki devyniasdešimties – koja įsispyriau į daiktadėžę.
Koks jausmas važiuojant tokiu automobiliu? Sprogstantis griaudėjimas verčiasi visu kūnu, pavažiavus vos keletą minučių pradeda tvokst karštis, perrėkti variklį – fantastikos sritis, o visas kūnas bilda kartu su visais kelio nelygumais. Geriau nebūna.
Per tokį trumpą, ir net lėtą važiavimą išlipau išpilta karščio ir adrenalino. Sunku įsivaizduoti, ką reikia ištverti visų lenktynių metu, kai karštis tampa beveik nebeįmanomu. Spėjau dar važiuodama išrėkti šį klausimą profesionalui ir jis atsakė paprastai – karštį jis ištvers, svarbu, kad neperkaistų variklis. Nesukdama galvos sutikčiau kaisti ir aš.
Man išsirangius iš automobilio, šalia stovėjusi lenktynininko palaikymo komanda mano pasivėžinimą apibūdino taikliai – nors nesėdėjau ant baltos odinės sėdynės, o ant tepaluoto metalo, važiavau prašmatniai.
