Norėtų išvykti į medžioklę
Apskritai į Afriką žmonės važiuoja dėl grožio – gamtos, gyvūnų, saulėtekių ar saulėlydžių, Indijos vandenyno ir žmonių. Dar važiuoja dėl adrenalino. Mėnesį Kenijoje atostogavusi aktorių pora visa tai patyrė savo kailiu. Pasak Dž. Siaurusaičio, didžiausią įspūdį paliko išvykos į nacionalinius parkus.
„Matėme keturis gepardus, dvylika liūtų, kelis šimtus dramblių. Taip pat matėme raganosių, šernų, babuinų, hienų, žirafų, zebrų, stručių ir tokių gyvūnų, kurių pavadinimų nei lietuviškai nei angliškai nežinau. Tik leopardo nematėme“, – vardijo pirmą kartą Afrikoje lankęsis Džiugas.
Jis pasakojo, kad išvykos į nacionalinius parkus sukuria įspūdį, jog atsidūrei paralelios visatos zoologijos sode. Šiuo atveju žmogus atsiduria narvą primenančiame automobilyje, o gyvūnų laisvė visai neribojama. Žvėrys čia jaučiasi tokie saugūs, kad Džiugas su Lina grobį dorojančias liūtes apžiūrinėjo iš penkių metrų atstumo. Pasak Dž. Siaurusaičio, dar ir dabar, žiūrėdamas nuotraukas, negali patikėti, kad jis buvo taip arti laukinių gyvūnų.
Paklaustas, ar nenorėtų savanoje žvėris medžioti ne tik fotoaparatu, bet ir šautuvu, Dž. Siaurusaitis ėmė juoktis: „Gal ir norėčiau, bet, kiek žinau, tai labai brangiai kainuoja. Be to, reiktų vykti į specialų rezervatą, nes nacionaliniuose parkuose niekas gyvūnų nešaudo. Čia gyvūnai yra arti, todėl juos nušauti būtų labai paprasta. Tad jei Antanas Bosas per atostogas Afrikoje nušovė liūtą, tai aš, jei būčiau turėjęs nors pistoletą, būčiau galėjęs dvylika liūtų nušauti!“
Pataikyti į liūtą iš važiuojančio automobilio būtų labai sunku, nes keliai parkuose neasfaltuoti. Dažni orų pokyčiai lėmė tai, kad šiuos smėlingus kelius išvagojo grioviai. Džiugas juokavo, kad tokių baisių kelių net Kaune nėra.
Dviese po savaną
Sutuoktinių kelionę po Keniją būtų galima suskirstyti į tris dalis: išvykos į nacionalinius parkus su gidais, kelionės po nacionalinius parkus dviese ir poilsis viename didžiausių šalies miestų Mombasoje.
Antroji kelionės dalis, kai išsinuomoję visureigį Džiugas su Lina po Keniją keliavo dviese, pareikalavo ne tik drąsos, bet ir specialaus pasiruošimo. Mat keliautojams būtina žinoti, kad negalima važiuoti, jei drambliukas jau perbėgo kelią, o jo motina dar lūkuriuoja kitoje kelio pusėje. Be to, iš automobilio išlipti galima tik tam tikrose vietose.
„Jeigu išlipsi iš mašinos, tavęs laukia visiškai nenuspėjamos pasekmės. Pavyzdžiui, atrodo, kad žolę rupšnojantys buivolai yra ramūs. Visgi jie yra labai agresyvūs. Jeigu jiems kas nors nepatiks, jie gali tą pačią sekundę pulti ant tavęs“, – tikino Dž. Siaurusaitis.
Tačiau net specialiose poilsiavimo vietose ne visada yra saugu. Pasak Džiugo, visada būtina atidžiai apsidairyti. Šią pamoką jis su mylimąja Lina išmoko puikiai.
„Sustojome vienoje pikniko vietoje. Iki jos nuo mašinos reikėjo nueiti kokius 500 metrų. Pradėjome eiti ir pamatėme šviežią kraują ant lapų ir žolės. Vadinasi, leopardas arba gepardas kažką tik ką papjovė ir nusivilko į krūmus. Pagalvojome, gal tiek to, neisim ten sumuštinių valgyti“, – juokdamasis prisiminė aktorius.
Šiuo įvykiu nuotykiai lietuviams nesibaigė. Kartą Džiugui teko išlipti iš automobilio ir patraukti kelią užtvėrusią šaką. O aplink vyravo tokie tankūs krūmynai, kad į juos įlindęs dramblys pradingtų iš akiračio nuėjęs vos vieną metrą. Anot aktoriaus, įtampa buvo ne ką mažesnė nei tada, kai į gido vairuojamą visureigį bandė įšliaužti maždaug trijų metrų ilgio pitonas. Jo turistams pavyko atsikratyti tik nuvažiavus kelis šimtus metrų.
Bendravo su vietiniais
Prieš išvykdami į Mombasą Džiugas ir Lina gyveno ir viešbutukuose, mažuose miesteliuose, ir turistams skirtuose kempinguose. Čia jais rūpinosi vietiniai gyventojai. Jie lietuviams ir kitiems turistams už tam tikrą mokestį ruošė maistą, saugojo jų palapines. Papildomai sumokėjus kuris nors vietinis gyventojas aprodydavo kaimą.
Nors Kenija dažnai tituluojama Rytų Afrikos perlu, aktoriai spėjo pamatyti ir skurdųjį šalies veidą. Pasak Dž. Siaurusaičio, jis su žmona buvo nuklydęs į tokius atokius kaimelius, kurių gyventojai, vargu ar baltuosius iki tol buvo matę.
Džiugas niūriai juokavo, kad vaizdas, kurį jis su žmona išvydo „juodojoje“ Kenijos pusėje, mažai skiriasi nuo lietuviško gūdaus kaimo peizažo. „Daug girtų, visi kabinėjasi, prašo pinigų ir t. t. Buvo nelabai malonių akimirkų, bet jos eina ir praeina“, – į negatyvius prisiminimus nesileido Dž. Siaurusaitis.
