Zambija – ne ta šalis, kurią svajoja pamatyti įspūdžių ištroškę turtingi Vakarų šalių turistai.
Vidutinė afrikiečių šeima, auginanti 5–6 vaikus, čia verčiasi per mėnesį gaudama maždaug 20 JAV dolerių (maždaug 52 litus).
Pakelėse sėdintys vaikai skaldo akmenis, taip gamindami žvyrą. Tarp jų – ir penkiametis. Šiam vaikui toks darbas yra rimtas, tai jo pragyvenimo šaltinis. Apie mokyklą jis gali tik svajoti.
Tokius vaizdus išvydusios šią vasarą Zambijoje viešėjusios vilnietės žurnalistės R.Mikelkevičiūtė ir G.Talmantienė iš pradžių nedrįso traukti fotoaparatų – jos pajuto akis į akį susidūrusios su begaliniu skurdu.
Žurnalistes kelionėje lydėjęs operatorius taip pat greitai įsitikino, kad išdidūs Zambijos gyventojai atsuka nugarą kamerai – jie nemėgsta būti filmuojami.
Tačiau nepasitikėjimo ledai greitai ištirpo.
„Apsilankęs Zambijoje kiekvienas Lietuvos gyventojas gali pasijusti labai turtingas, nes tai viena skurdžiausių šalių.
Kiekvienas gali jiems padėti. O labdara pirmiausia yra naudinga tam asmeniui, kuris duoda“, – įsitikinusi R.Mikelkevičiūtė.
Labiausiai ją pribloškė apsilankymas pradinėje mokykloje. Kai lietuviai lankėsi Afrikoje, buvo sausasis žiemos sezonas, be liūčių, o temperatūra siekė vos 8 laipsnius šilumos. Be striukės, kelnių ir batų tuo metu sunku išsiversti.
Vaikai mokykloje sėdėjo ant žemės. Šį pastatą netgi sunku pavadinti mokykla, nes tai pašiūrė, suręsta iš pintų šakų, kurią dengia stogas. Aplinkui zuja išalkę šunys.
Aplinkinių kaimų gyventojai čia atveda savo vaikus ne tik dėl to, kad jie išmoktų skaityti ir rašyti. Zambijos vyriausybė tokiems vaikams skiria nemokamus pietus.
Dažniausiai tai kukurūzų miltai, užplikyti verdančiu vandeniu. Ši košė nėra skani, bet ji pripildo skrandį ir numalšina alkį. Prie košės vaikams duodama sauja virtų pupelių.
Kai lietuviai atvyko į pradinę mokyklą, prasidėjo pertrauka. Mokytojos užplikė vaikams košės ir pakvietė ja pasivaišinti svečius.
R.Mikelkevičiūtei pasirodė, kad tokį plikinį jos senelė kaime ruošdavo tik kiaulėms.
Košė jai buvo neskani, sprangi, be druskos ir prieskonių.
O vietiniams vaikams šis valgis buvo gardumynas. Sutūpę prie puodo vaikai savo murzinomis rankomis griebė košę, iš jos suvoliodavo rutulį ir dėdavo jį į burną. Mažamečiai taip išgrandė katilą, kad jo dugnas ėmė net švytėti.
Skurdą ir alkį Zambijoje kenčia ne vienas nepilnametis. Zambijoje yra 13 milijonų gyventojų, iš jų pusę sudaro vaikai iki 18 metų. Iš 6,5 milijono vaikų maždaug pusė kenčia alkį.
Ne lengvesnė Zambijoje ir moters dalia. Moteris be vyro yra niekas. Jeigu miršta jos vaikas, tai dar nedidelė bėda.
Kur kas blogiau, kai moteris netenka sutuoktinio.
Tada bendruomenė svarsto, kuris vyras paveldės našlę. Moteris negali likti vieniša. Ji neturi teisės sakyti: „Ne.“
Ši Afrikos šalis tokia skurdi, kad už keturias vištas vyras gali nusipirkti mergaitę ir gyventi su ja kaip su žmona. Jos šeima tylės už tai gavusi pinigų ar maisto.
Zambijoje dar daug ką lemia papročiai. Pavyzdžiui, bręstančios mergaitės, prasidėjus mėnesinėms, siunčiamos į specialiąsias stovyklas – ten jos mokomos vyrų viliojimo meno.
Žurnalistės apsilankė ir vaikų globos namuose. Zambijoje juose glaudžiasi apie milijoną vaikų. Tokių įstaigų nefinansuoja valstybė, todėl verčiamasi iš aukų, taip pat globos namai prisiduria augindami ir parduodami daržoves, vaisius.
Vaikų globos namuose lietuvės susipažino su nėščia trylikamete, kuri po mėnesio turėtų gimdyti. Mergaitę išprievartavo patėvis.
Šeima pasistengė atsikratyti išniekintos paauglės, kad tai neužtrauktų nešlovės. Galiausiai trylikametė atsidūrė vaikų globos namuose.
Kai R.Mikelkevičiūtė pasiteiravo būsimos motinos, apie ką ji svajoja, išgirdo tylų atsakymą: „Noriu lėlės.“
Paaiškėjo, kad mergaitė niekada neturėjo žaislo.
Dar viena bėda, skaudžiai palietusi Zambijos moteris ir vaikus, – AIDS. Šia liga serga kas septintas šalies gyventojas.
„Vienoje mokykloje sutikome be galo gražią mokytoją. 28 metų moteris prisipažino serganti AIDS. Jos svajonė – gyventi dar bent keletą metų, kad tiktai jos vaikai spėtų sulaukti paauglystės“, – pasakojo R.Mikelkevičiūtė.
Televizijos laidų vedėja pripažino, kad aštuonios dienos nėra daug norint artimiau susipažinti su Zambijos šeimomis, jų vargais ir nepritekliais.
„Ar jums norėjosi ilgiau pasilikti toje šalyje? O gal stengėtės greičiau grįžti ir nematyti vargų?
Ar įmanoma prie to priprasti ir kaip jiems padėti?“ – keliskart klausiau žurnalistės R.Mikelkevičiūtės, kuri nutarė padėti rinkti labdarą Afrikos vaikams.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje daugelis žmonių dar mano, jog aukojami pinigai kaip į kiaurą kibirą, nes kiek duosi, tiek skurstantys žmonės suvalgys.
„Nieko panašaus. Mes įsitikinome, kaip Afrikoje pravertė ankstesnė parama, gauta iš Lietuvos“, – paaiškino R.Mikelkevičiūtė.
Zambijos šeimoms organizacija „Gelbėkit vaikus“ nupirko dviračių, ožkų, cemento, daržovių ir prieskonių sėklų, taip pat stebėjo, kaip vietiniai gyventojai panaudojo ankstesniais metais įsigytas gėrybes.
„Labdara kaip sniego kamuolys, kuris prasideda nuo mažos gniūžtės. Pavyzdžiui, vienai šeimai buvo padovanota ožka.
Afrikiečiai jos nepapjovė ir kitą dieną nesuvalgė. Jie iš tos ožkos turėjo daug naudos, netgi įsuko tam tikrą verslą“, – pasakojo G.Talmantienė.
Kai ši ožka atsivedė ožiuką, jį pardavusi šeima nusipirko sėklų, pasodino daržą, pardavus šiek tiek derliaus pavyko uždengti trobos stogą. Tai pavyzdys, kaip maži dalykai keičia pasaulį.
Kaip paramą priima afrikiečiai? Ką jie mano apie lietuvių geradarius? Juk Zambijos kaime gyvenantiems žmonėms Lietuvos vardas nieko nesako, o Europa atrodo kaip pasakų šalis.
„Gelbėkit vaikus“ organizacijos generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė prisiminė, kad kai pirmą kartą atvyko į Zambiją, vietiniai reagavo atsainiai. Jie vengė bendrauti su baltosios rasės atstovais, nes manė – jie nusifotografuos, nusifilmuos ir išvažiuos, nes jiems nerūpi skurstančių afrikiečių likimas.
Zambiečiai – išdidūs, savarankiški, moka slėpti emocijas. Niekas nelenda į akis, nespokso, nečiupinėja, neprašo išmaldos, nebent vaikai, niekada nematę šviesios odos, nori prisiliesti prie baltaodžio žmogaus.
Mieste net neįmanoma filmuoti, nes zambiečiai nusisuka, vengia akių kontakto.
Bet atvykus į Zambiją antrą kartą ir padovanojus ožkų, dviračių, cemento, vietinių gyventojų požiūris pasikeitė.
Kaime lietuviai buvo sutikti kaip giminės, nes apie juos afrikiečiai žinojo iš anksto.
Eidamos į svečius lietuvės tarėsi, ką atnešti dovanų. Buvo nutarta įteikti šeimininkams penkių litrų aliejaus pakuotę, pupų maišelį, druskos, cukraus ir muilo.
Lauktuvėmis džiaugėsi beveik 20 vienos šeimos žmonių. Afrikiečiams šios dovanos atrodė aukso vertės.
Paprastai jie perka aliejų kamšteliais, kuriuose telpa vos keli mililitrai. Toks kiekis aliejaus kainuoja 5 litus – Zambijoje maisto produktai labai brangūs.
Dar viena svarbi lietuvių dovana – nupirktos sėklos ir buvusio šabakštyno vietoje atsiradęs daržas.
Praėjus metams jis atrodo kaip oazė, o vietiniai šią vietą jau pradėjo vadinti lietuvių daržu.
Šis daržas afrikiečiams – pamoka, kaip jie gali išsiversti turėdami nedaug pinigų.
Daržovės neatsitiktinai auginamos netoli klinikos, į kurią afrikietės atsineša kūdikius, atsiveda vaikus, kad patikrintų jų sveikatą.
Šioje klinikoje visi gauna nemokamai valgyti. Kad kukurūzų košė būtų papildyta vitaminais, į ją dedama įvairių čia pat užaugintų daržovių. Daržovių taip pat skiriama vaikui, jei jis pernelyg mažai priauga svorio.
O pardavusi dalį daržovių klinika gali papildomai įsigyti medikamentų.
Daugelis Zambijos gyventojų neturi tam tikrų įgūdžių. Netgi gimdyvės mokomos, kad kūdikį reikia maitinti krūtimi. Tai daro savanorės, kartą per mėnesį surengdamos tokias paskaitas.
Klinikoje klausomasi ne tiktai paskaitų, naujagimiai yra sveriami, atliekami tyrimai dėl maliarijos.
Zambijoje didelis vaikų mirtingumas – miršta beveik 200 vaikų iš tūkstančio, o dažniausia mirties priežastis – maliarija.
Išlydėdami iš savo kaimo afrikiečiai teiravosi, ar lietuviai atvyks kitais metais.
Kadangi jie neturi kalendoriaus, nesinaudoja laikrodžiu, vienintelis laiko matas – sezonų kaita. Todėl jie klausinėjo: „Ar atvyksite tuo pačiu metu, mes labai lauksime.“
