Venecija – miestas, pastatytas taip, kad juo būtų galima gėrėtis iš vandens. Šv.Morkaus aikštė – išėjimas į jūrą ir pagrindinis įėjimas į miestą. Senais laikais čia atplaukdavo visi jūrininkų ir prekybininkų laivai, iš šios aikštės jie galėdavo patekti toliau į miesto gilumą arba turėdavo išplaukti.
Čia mus pasitinka ir Marčiano liūtas, Serenissima (taip buvo vadinama Venecijos respublika) simbolis, reiškiantis Venecijos galią sausumoje ir jūroje.
Dožų rūmai visais laikais buvo pagrindinis Venecijos miesto simbolis, jų statyba vyko skirtingais etapais apie 800 metų. Šiuose rūmuose yra visas Venecijos istorijos, kultūros ir meno palikimas. Juose tilpo viskas: prabangūs Dožų apartamentai, Venecijos tarybos salės, kur būdavo priimami svarbiausi įstatymai ir garbingiausi užsienio svečiai, vykdavo teismai ir buvo įrengtas moderniausias XVI a. kalėjimas Europoje.
Tik įėjus į muziejaus vidų, galima pamatyti visas 13 originalių kolonų, pastatytų XIV–XV a. Kiekviena kolona papuošta skirtingu ornamentu: Artimųjų Rytų moterų galvomis, antikos imperatoriais ir karaliais, Saliamonu su septyniais žyniais, metų mėnesiais, skirtingų amatininkų rankdarbiais, gyvūnų galvomis.
Vidiniame kiemelyje galima apžiūrėti juodą gondolą. Sakoma, kad nuo 1562 m. buvo išleistas įsakymas, reikalaujantis visas gondolas dažyti juodai, kad jų savininkai liautųsi demonstravę savo turtingumą. Akys krypsta link didžiulių vidinio kiemelio laiptų, pagamintų iš Veronos marmuro ir Istrijos akmens. Laiptai buvo naudojami, kaip pagrindinis įėjimas į Dožų rūmus, kur visus pasitikdavo gigantiškos Marso ir Neptūno skulptūros – dar vienas simbolis Venecijos galios sausumoje ir jūroje.
Toliau kylame vadinamais aukso laiptais, užvertę galvas į viršų, kad geriau įsižiūrėtume į paauksuotų lubų ornamentiką. Dožų rūmų vidus neapsakomo grožio ir subtilaus skonio, reprezentuojantys Venecijos turtingumą. Įsivaizduoju, kad dožui prabudus ryte ir matant visą Didžiąją lagūną apimdavo nuostabus jausmus, tačiau žiūrint į valdančiųjų paveikslus muziejuje, neatrodo, kad jų veiduose spindėjo laimė ir šypsena.
Rūmai suskirstyti į tris dalis: Dožų apartamentai, Tarybos sales ir teismą bei kalėjimą. Kiekvienas kambarys ar salė pasakoja skirtingą istoriją. Žiūrėdami į artistų darbus galime suprasti, kad jie dažnai norėjo peržengti tradicinės mitologijos interpretacijas ir siekdavo pavaizduoti savo darbuose tikrus Venecijos istorijos įvykius.
Perėję dailius ir auksinius kambarius leidžiamės į požeminį kalėjimą. Nusileidus, vaizduotėje iškyla kalinių gyvenimo vaizdai. Sielvarto ir skausmo požemio sienos, grotų storumas yra kontrastas viršaus prašmatnumui ir galybei. Iš kalėjimo mirti vedami kaliniai pereidavo Atodūsių tiltą, kuris skyrė rūmus nuo kalėjimo, ir pro mažą langelį paskutinį kartą pamatydavo nuostabiąją Venecijos lagūną.
P.S. Muziejuje daugumoje vietų fotografuoti draudžiama.