Į Iraną – su vaikais: saugu ir ne taip nuobodu, kaip Europoje

2013 metų rugsėjo mėnesį Erikas (35 m.) ir Justė (29 m.) Visakavičiai su dviem vaikais – Elena (3 m.) ir Joana (1 m.) keliavo po Iraną. Ten aplankė daug miestų ir miestelių, dykumas ir kalnus, viešuoju transportu įveikė 3900 kilometrų. Kelionė vyko tuo metu, kai JAV su sąjungininkais grasino kariniu oro smūgiu Sirijai, o atsakydamas į tai oficialusis Teheranas žvangino ginklais Izraeliui.

Daugiau nuotraukų (1)

Erikas Visakavičius

Feb 21, 2014, 10:48 AM, atnaujinta Feb 16, 2018, 1:54 AM

Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso  „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.

Kodėl Iranas?

Daug pasaulio jau buvome aplankę, kol atėjo Irano eilė. Norėjome aplankyti šalį, kurios šaligatviai nėra turistų nušlifuoti, o vietos žmonės nėra išpaikinti turtingų vakariečių. Norėjome aplankyti turizmo nesugadintą kraštą.

Skaitome ir domimės, kas vyksta pasaulyje, ir žinome, kad žinios paskleistos apie šalį „agresorę” tėra mitas – keliauti Irane visiškai saugu. Žinoma, internete nesunkiai galima rasti viešų egzekucijų vaizdų, tačiau tai yra savi šalies niuansai, o atlikus namų darbus ir išsiaiškinus vietos elgesio taisykles bei jų laikantis, šioje šalyje niekas negresia. Visa tai žinojome jau prieš kelionę.

Dar vienas aspektas, paskatinęs pasirinkti būtent  Iraną, buvo tai, jog ten yra gana gera medicininė priežiūra, kitaip nei daugelyje kitų atokesnių nuo turizmo šalių. Tai buvo vienas svarbesnių dalykų, kadangi keliavome su mažais vaikais ir rizikuoti jų sveikata negalėjome.

Kodėl su vaikais?

Dažnai mūsų klausia: „Kodėl keliavote su vaikais į tokią keistą šalį?” Manome, kad  gyvenimas neturi sustoti atsiradus vaikams, ir pomėgių, kuriuos turėjome iki jiems atsirandant, neturėtume pamiršti. Iš tiesų mes net nesvarstėme klausimo važiuoti su vaikais ar be jų, mes svarstėme klausimą, kur važiuoti visiems kartu. Atostogos – tai tas laikas, kai visa šeima galime pabūti kartu, kai kiekvieną dieną neslegia buities rūpesčiai, kai galima išvažiuoti ir pagyventi kitaip – kelyje. O ir kaip patys jaustumėmės, jei vaikų nebūtų šalia – juk būtų dėl jų neramu.

Be abejonės, kelionė su vaikais skiriasi – viskas vyksta šiek tiek lėtesniu tempu, aplankoma mažiau, nueinama mažiau, dažniau tenka naudotis taksi paslaugomis, yra nemažai kitų niuansų. Nepaisant to, Irane viešuoju transportu kirtome šalį iš šiaurės į pietus ir atgal, per dieną nueidavome 10–15 kilometrų pėsčiomis (kartais vaikus tekdavo nešti), o džiaugsmo visa tai suteikė gerokai daugiau, nei būtume keliavę vieni, nes reikėjo rūpintis ne tik savimi, bet ir savo atžalomis. Matydami besidžiaugiančius vaikus džiaugėmės dvigubai – dėl to, kad esame kelyje, ir dėl to, kad laimingi mūsų vaikai.

Daiktai ir bilietai

Mums keliaujant svarbu buvo jaustis laisvai, neapsikrauti sunkiais nešuliais ir kuprinėmis. Juo labiau kad ir vaikus gali prireikti nešti. Keliaujant su vaikais jų rūbų susidaro neišvengiamai daug, o ir sauskelnių reikia paimti. Kokį sprendimą galima priimti? Ogi atsisakyti savo asmeninių daiktų.

Kaskart keliaudami eksperimentuodavome ir imdavome į keliones vis mažiau savo drabužių ir daiktų, bet šį kartą priėmėme drastišką sprendimą – asmeninių rūbų į kuprinę sudėti tik tiek: po komplektą apatinių, marškinėlių ir po ploną megztinį kalnams ir grįžti namo. Po tokio sprendimo mūsų keturių asmenų šeimos daiktai tilpo į vieną 80 litrų kuprinę, kurios ketvirtadalis liko neužimtas. Antra maža kuprinė taip pat buvo pustuštė, ten dėjome reikalingiausius daiktus: geriamojo vandens, lengvų užkandžių, vaikų atsarginių drabužėlių. Taigi su tokiu bagažu mes buvome gana mobilūs, prireikus galėjome nueiti daug kilometrų, taip pat nešti pavargusius vaikus.

Vykstant į Iraną reikia pasiruošti atsisakyti tam tikrų modernaus gyvenimo elementų, prie kurių esame įpratę: neiranietiškos telefono SIM ir banko kortelės. Jos ten tiesiog negalioja. Išankstinio mokėjimo telefono kortelę nebrangiai galima nusipirkti vietoje, o visus kelionei numatytus pinigus teks vežtis grynaisiais. Taip pat nėra galimybės gauti tarptautinę pinigų perlaidą, tad pinigų teks paimti  su atsarga.

Pasaulis darosi vis atviresnis, skrydžių bendrovių konkurencija mažina kainas. Tad, gerai paieškoję ir sulaukę tinkamo momento, mūsų keturių asmenų šeimai bilietus iš Vilniaus į Teheraną ir atgal nusipirkome už 3500 litų. Tiesa, Stambule reikėjo pakeisti skirtingose miesto pusėse esančius oro uostus, bet iš anksto sužinoję, kaip tai padaryti, iš vieno oro uosto į kitą nusigavome už 20 litų žmogui.

Saugumas

Tai saugi šalis. Dieną ir naktį ten galima vaikščioti miestuose ir kaimuose nebijant būti užpultiems ar apiplėštiems. Vakarais žmonės renkasi parkuose, skveruose, miestų aikštėse, rengia iškylas, šnekučiuojasi, kartais dainuoja. Šioje islamiškoje šalyje yra uždrausti alkoholiniai gėrimai. Nėra alkoholio – nėra ir agresijos. Tad iš civilių žmonių pusės grėsmės nėra jokios.

Taip pat nėra ir terorizmo. Valdžios gniaužtai viską kontroliuoja. Labiau tikėtina pakliūti į valdžios nemalonę, kadangi privaloma laikytis tam tikrų taisyklių, apie kurias derėtų sužinoti dar neišvykus iš namų. Viena tokių – aprangos kodas. Moterims privalu paslėpti plaukus ir turėti apsiaustą, dengiantį klubus, ilgomis rankovėmis. Šios taisyklės negalima laužyti nė vienoje viešoje erdvėje – nei gatvėje, nei traukinyje, nei paplūdimyje ar restorane. Nusirengti galima tik asmeninėje zonoje – namie ar viešbučio kambaryje.

Vyrams paprasčiau – jiems draudžiamos tik trumpos kelnės, tačiau maudantis jūroje, kitaip nei moterims, vyrams nusirengti galima. Kitas svarbus dalykas, dėl kurio gali grėsti suėmimas – valstybinių objektų fotografavimas. Nuogąstavimas dėl šnipinėjimo paprastą keliautoją gali paversti įtariamuoju. Į nuotraukas netgi atsitiktinai negali pakliūti valstybiniai pastatai, kariniai objektai, oro uostai ir kiti strateginiai statiniai.

Vienintelis dalykas, kuris realiai mums kėlė grėsmę, tai eismas keliuose. Pavojus tykodavo norint pereiti gatvę. Miestuose yra oficialių pėsčiųjų perėjų su šviesoforais, tačiau iš tikrųjų jos neveikia. Pereiti gatvę perėja taip pat pavojinga, kaip ir bet kur kitur. Ilgainiui tenka įprasti ir eiti į kitą kelio pusę kaip tai daro vietiniai, bet vis tiek neramu. Sulauki momento, kai mašinų srautas truputį sumažėja, ir ramiai, lėtai eini per gatvę. Atvažiuojantys vairuotojai apskaičiuoja atstumą iki tavęs, savo judėjimo greitį ir apvažiuoja. Bet ryžtis tokiam žingsniui būna nelengva, ypač iš pradžių. Taip pat tikrą grėsmę mūsų saugumui kėlė motociklai, važinėjantys šaligatviais. Teko būti budriems.

Vaikų užsiėmimai Irane

Iranas - ne Disneilendas, ten nėra begalės pramogų, tačiau vaikams ne pramogos svarbiausia, o buvimas kartu su tėvais ir galimybė kiekvieną dieną praleisti žaismingai. Vaikams nė motais, ar tai istorinis miestas Persepolis, ar keturių kilometrų aukščio kalno viršūnė. Visur jie randa kuo džiaugtis ir kuo užsiimti. Miestų skveruose nuožulnias nuovažas mūsų mergaitės paversdavo čiuožyklomis ir kartu su vietiniais vaikais įsitraukdavo į žaidimus. Persijos karalių Nekropolyje jos džiaugdavosi žaisdamos  akmenukais, kuriais buvo išlyginta nelygi teritorija. Nėra ką ir kalbėti, kiek ašarų reikėjo nubraukti paliekant dykumos kopas, kurios buvo it milžiniška smėlio dėžė iki pat horizonto.

Maudynės Persijos įlankoje buvo tarsi turškimasis bekraštėje vonioje, kurios sekli ir švelniai banguota priekrantė su 37 laipsnių vandens temperatūra kėlė nesustabdomą vaikų krykštavimą. Išlipti iš tokios „vonios" vaikams labai nesinorėjo. Žaidimų aikštelės Irane yra daug įdomesnės ir didesnės nei Lietuvoje, jų yra daugiau. Kai tokias aikšteles prieidavome, vaikai ten žaisdavo, susirasdavo draugų. Neretai tokiose vietose draugų susirasdavome ir mes. O kur dar transporto priemonės – lėktuvai, laivai, traukiniai, metro, tramvajai, autobusai, taksi… Tai tikriausios pramogos vaikams!

Žetono metimas į metro vartelius teikia didžiulį džiaugsmą! Ir nuolat naujos vietos kelyje. Aplankydavome, apžiūrėdavome, pažaisdavome ir palikdavome įdomias vietas, į kurias greičiausiai niekada nesugrįšime, bet užtat vis atrasdavome naujų, dar įdomesnių.

Kaip namie, taip ir kelionėje  pagrindinis vaikų užsiėmimas – žaidimai, o jų „ožiai” neišvengiamai keliavo kartu, bet jų būdavo mažiau nei namuose. Miegoti mergaitės eidavo laiku, o jei tam galimybės nebūdavo, nakties miegui  užsnūsdavo tiesiog ant rankų, išsekintos dienos nuovargio ir patirtų įspūdžių.

Vaikams tik nepatiko, kad jie staiga pradėjo nesuprasti, ką kalba aplinkiniai žmonės. Bandėme aiškinti, kad skirtingose šalyse žmonės kalba skirtingomis kalbomis, tačiau vaikai vis tiek jautė nedidelį diskomfortą.

Maitinimasis Irane

Nemokant persiška, paprasti dalykai Irane tapo iššūkiu. Bet šie iššūkiai – tai dar vienas veiksnys, paskatinęs mus važiuoti į kraštą, kuriame nebūtų taip nuobodu kaip Europoje. Užeiti į restoraną pavalgyti ne visada pavykdavo. Dažnai net nežinodavome, kaip tą restoraną rasti. Buvome išmokę tik arabiškus skaičius pinigams skaičiuoti, o iki raidžių nepriėjome.

Jei rasdavome padoresnę maitinimosi vietą, susikalbėti ir išaiškinti, ko norime, būdavo sudėtinga. Keletą kartų restoranuose valgėme tarpininkaujant vietos gyventojams. Pirkti maisto gatvėse, kur į savo pageidaujamą patiekalą galima besti pirštu, vengdavome, šitaip pirkdavome tik bandeles ir ledus. Tačiau kelionės metu ne kartą valgėme svečiuose namuose gamintų patiekalų.

Maistas Irane įvairus ir labai įtinkantis lietuviškam skoniui: dauguma produktų žinomi (ryžiai, pupelės, įvairios daržovės, vištiena, aviena), patiekalai neaštrūs, prieskoniai naudojami saikingai. Bet kokio patiekalo priedas būdavo iranietiška duona ir labai dažnai – jogurtas. O apie saldumynų įvairovę būtų galima parašyti atskirą skyrių.

Judėjimas viešuoju Irano transportu

Tiek traukinių, tiek autobusų tinklas Irane gerai išplėtotas. Traukiniai kursuoja gana dažnai, o autobusų stotyse įsikūrę dešimtys skirtingų bendrovių. Traukiniai ir autobusai tvarkingi, švarūs, pakeliui juose dažnai dalijamas vanduo ir lengvi užkandžiai. Kitaip nei Lietuvoje, kupė traukiniuose turi šešias miegamąsias vietas. Sudėtingiausia į traukinį patekti.

Traukinių stotyse nematėme jokių tvarkaraščių, o personalas nešnekėdavo angliškai. Traukiniai važinėja pilni, tad išaiškinti, kad nori nusipirkti išankstinį bilietą į tolimą miestą, būdavo neįmanoma. Nesuprasdavome ir atsakymų. Traukinių bilietus padėdavo įsigyti vietos žmonės, spėję tapti draugais, arba su antkainiu juos pirkdavome viešbučiuose.

Prieš kelionę surinkta informacija, esą traukinių infrastruktūra Irane prastai išplėtota, traukiniai važiuoja lėtai ir yra nepatogūs, visiškai nepasitvirtino. Atvirkščiai – keliauti traukiniais su vaikais buvo daug patogiau nei autobusais ir, nors jie važiuoja keliomis valandomis ilgiau, mums tai  nekliuvo, nes važiuodavome naktimis, šitaip taupydami dienas. Taip pat traukiniuose miegoti visiškai išsitiesus daug patogiau, nei visą naktį autobuse laikyti miegančius vaikus ant kelių.

Tačiau traukiniai ne visur važiuoja. Tokiais atvejais keliavome autobusais. Nusipirkti autobusų bilietus sekdavosi lengviau, nors irgi pasitaikydavo nesusipratimų. Transporto bilietai Irane nebrangūs, palyginti su mūsų kainomis, o traukinių bilietai šiek tiek pigesni nei autobusų. Tačiau traukiniuose kartais mūsų prašydavo nupirkti ir vaikišką bilietą už pusę kainos. Net nereikia sakyti, kad tiek traukinių, tiek autobusų bilietai surašyti arabiškais rašmenimis, o juose puikuojasi 1391 metai.

Ar neatsibosdavo vaikams ilgos kelionės? Dažniausiai važiuodavome naktimis, tad įlipę į transporto priemonę vaikai greitai užmigdavo. Jei važiuodavome ilgiau nei naktį ar keliaudavome dienos metu, su vaikais žaisdavome. Turėjome iš Lietuvos paėmę smulkių staigmenų – plonų knygelių ir smulkių žaisliukų, kuriuos buvome paslėpę kuprinėje ir iš anksto nerodėme.

Vairavimo Irane ypatumai 

Visoje šalyje kelių dangos geros. Ilgos greitkelių atkarpos aplink didžiuosius miestus yra apšviestos, jas sudaro keturios ar šešios eismo juostos. Tik pirmomis dienomis atrodo, kad keliuose vyrauja nuolatinis chaosas. Paskui tenka  pripažinti, kad chaosas slypi galvoje, o eismas vyksta pagal tam tikrą sistemą, kuri skiriasi nuo mums įprastos. Tikriausiai retas iranietis supranta, kam reikalingos eismo juostos keliuose arba kodėl negalima važiuoti degant raudonam šviesoforo signalui, jei niekas netrukdo.

Eismas vyksta pagal tokią taisyklę: važiuojama, jei niekas netrukdo, o jei trukdo,  vis tiek važiuojama ir sustojama tik tuo atveju, jei gresia susidurti. Ne kartą tekdavo matyti, kaip vairuotojai paskutinę akimirką, norėdami išvengti avarijos, spausdavo stabdžio paminą, tačiau ne pykdavo ar rodydavo negražius gestus nepraleidusiajam, o šypsodavosi ir maloniai pakeldavo ranką. Kadangi miestuose žmonių daugybė ir transporto yra be galo daug, ištisiniai transporto kamščiai – visų Irano didmiesčių kasdienybė. Dauguma mašinų šiek tiek apdaužytos, tačiau tokių menkniekių iraniečiai nesureikšmina. Kartą prie sankryžos taksi automobiliu švelniai bakstelėjome į priekyje stovėjusį motociklą. Motociklas išsilaikė, nukrito tik keleivis, tačiau po akimirkos jis atsistojo, pažiūrėjo į motociklą, įvertino, kad nuostoliai maži, ir parodė mums, jog galime važiuoti toliau. Tuo tarpu motociklo vairuotojas per visą šį incidentą net neatsisuko.

Draugiški žmonės

Žmonės yra tai, dėl ko verta važiuoti į Iraną. Jų akys spindi, kai šneka su tavimi, ir tai užburia. Užsienio keliautojų ten neįtikėtinai mažai, tad tie, kurie moka angliškai, – kalbina. Bet neįkyriai, akių nedrasko, o kukliai prieina, dažnai prisistato patys, pristato savo šeimą. Pirmi klausimai dažniausiai būna panašūs: „Iš kur jūs?”, „Ar jums patinka Iranas?”. Sužinoję apie Lietuvą (persiškai Litvania) dažniausiai nenustemba, o tikina žiną tokią šalį, tuo parodydami, kad Iranas – gerai išsilavinusių žmonių šalis. Tik retam Lietuvos pavadinimas nesakydavo nieko.

Jei iranietis moka angliškai tik tris žodžius, tai pasako bent juos. Kuris moka tik pasisveikinti – sveikinasi. Ir jie nieko iš tavęs nesitiki, tik mandagaus pasisveikinimo. Paprastai turizmo išlepintose pasaulio vietose žinai, kad draugiškumas dažnai būna apsimestinis, ir po kelių mandagumo frazių pradedamos vilionės ką nors nupirkti ar bandoma kitaip išvilioti pinigus, o Irane to nėra. Kartais ne visada norėdavome patikėti žmonių nuoširdumu, laukdavome, kol pradės apgaudinėti – taip ir nesulaukdavome. Žmonės ten nesugadinti pinigų ir svečią priima nuoširdžiai, pagal savo papročius. Kartą net policijos pareigūnai ant motociklo prisistatė esą policininkais (kas ir taip aiškiai matėsi) ir po klausimo, iš kur esame, sveikino atvykus į Iraną ir kelis kartus padėkojo. Padėkojome ir mes.

Tad  šalies agresorės stereotipas subliūkšta ten per pirmąsias dienas. Pasijunti itin svetingame ir draugiškame krašte. Paprasti gyventojai čia nejaučia antipatijos Vakarų pasauliui, amerikiečiams ir žydams, kaip linkstama manyti. Į iraniečiams svarbų klausimą, ką lietuviai mano apie Iraną, sakydavome tiesą: kad statistinis lietuvis šią šalį tapatina su „karštu” regionu, pradedant Izraeliu ir baigiant Pakistanu. Iraniečiams tai keldavo šypsenas. Šiandieninių karinių veiksmų ir neramumų kaimyninėse Sirijoje, Irake, Afganistane ir Pakistane iraniečiai nejunta, daugėja tik karo pabėgėlių.

Nedraugiški žmonės

Tokių yra labai mažai. Mums per visą kelionę jų pasitaikė vos trys, ir visi jie buvo taksi vairuotojai. Tad ir pykti ant jų nederėtų – toks jų darbas, tokie jie tikriausiai visame pasaulyje (be abejo, ir tarp taksi vairuotojų pasitaiko labai sąžiningų žmonių).  Pirmasis nedraugiškas taksistas mūsų kelionės pradžioje vietoj suderėtų dvylikos dolerių pradėjo reikalauti dvidešimties, staiga pradėjęs apeliuoti, kad prastai supranta angliškai. Teko nufotografuoti jo mašinos numerius ir pagrasinti policija. Išsiskyrėme taikiai.

Antras kartas buvo standartinis tokiais atvejais: pirmą dieną Irane, tik išsikeitę pinigus (kurių gavome milijonus ir šimtus tūkstančių rialų, o kainų nelabai dar žinojome), susidūrėme su nesvetingu taksistu ir gerokai jam permokėjome. Permokėta suma nebuvo labai didelė ir sureikšminti šio įvykio nereikia, bet taip gali atsitikti. 

Trečią kartą jau paskutinę dieną Irane nelegalus taksi vairuotojas pareikalavo nepagrįstai didelės sumos, sumokėjome jam tik pusę ir išlipome iš automobilio. Kadangi jokių skaitiklių taksi automobiliuose nėra, geriausia dėl kainos susitarti iš anksto. Dėl sunkumų susikalbėti ne visada tai pavyksta padaryti. O ir pavykus tai padaryti taksistas gali paprašyti kitokios sumos, kai pasiekiamas tikslas. Bet keliavome su vaikais, tad pigių Irano taksi paslaugomis naudojomės daugybę kartų. Ir daugybę kartų nekilo jokių problemų, išskyrus tuos tris atvejus. Tad išimčių pasitaiko visur. Gerai, kad visus tuos kartus išsprendėme problemas be didelių nuostolių.

Moterys ir vyrai Irane

Irane yra atskirtos vyrų ir moterų erdvės. Iį pradžių tai atrodo neįprasta – metro yra moterims atskiri vagonai, kuriuose jos važiuoja su vaikais. Moterys gali važiuoti ir bendruose, bet tai matėme retai. Vyrams lipti į moterų vagoną draudžiama. Miesto autobusuose moterys sėdi gale, vyrai priekyje. Anksčiau salonai būdavo atitverti grotomis. Dabar grotų nebematėme, bet padalijimas išliko. Tarpmiestiniuose autobusuose atskirų zonų nėra, tačiau vyras šalia moters gali sėdėti tik tada, jei jie yra vedę. Kitu atveju sėdėti teks atskirai. Kai reikia susodinti keleivius, vairuotojai prižiūri, kad būtų laikomasi taisyklių.

Ant senesnių namų vartų kabo dviejų rūšių belstukai – vyriški ir moteriški. Kai beldžia vyras, atidaryti eina vyras, beldžiant moteriai – duris atveria moteris. Gatvėje bendrauti priešingos lyties atstovams, nesusietiems santuokos ryšiais, taip pat negalima. Jei mus kalbindavo, tai kalbindavo tik mane. Justė stovėdavo nuošalyje. Jei ji mėgindavo įsiterpti į pokalbį, dažnai būdavo ignoruojama. Jei mus kalbindavo moterys, jos kalbindavo Justę, bet tai vykdavo rečiau. Tada jau aš turėdavau laukti šalia. Žinoma, niekas nedraudžia bendrauti moteriai parduotuvėje su kasininku, su autobuso vairuotoju, viešbutyje ar tais atvejais, kai kitos galimybės nėra.

Iš pažiūros moterims galima beveik viskas – daug jų vairuoja automobilius, dirba parduotuvėse ir kitose įstaigose, tačiau joms griežtai privaloma laikytis aprangos taisyklių, taip pat draudžiama važiuoti dviračiu. Nors šalyje egzistuoja dorovės policija, kuri prižiūri, kaip laikomasi šių taisyklių, dideliuose miestuose matyti, jog situacija laisvėja. Mažame konservatyviame miestelyje Justė gavo pastabą už keliais centimetrais nuo kaktos nuslinkusią skarą, o didžiuosiuose miestuose teko matyti daug moterų, kurios susiriša kuodus ir simboliškai užsimeta ant jų skaras, atidengdamos tamsius gražius plaukus. Padėtis neišvengiamai keičiasi. Nors labiau išsilavinę ir pasaulio matę žmonės taip griežtai nebeskiria moteriškų ir vyriškų erdvių, o jaunimas skveruose vakaroja bendrai, is dar yra tikimybė būti nubaustiems.

Iraniečių požiūris į vaikus

Kaip mums atrodo gražūs tamsaus gymio iraniečių vaikai, taip ir iraniečiams gražūs mūsų šviesūs vaikai. Šviesiaplaukių Irane pasitaiko labai retai, tad pamatę mūsų mergaites daug kas prašydavo leisti jas nufotografuoti, kiti tiesiog fotografuodavo be jokio leidimo ar stengdavosi padaryti tai slapta. Dažniausiai tam neprieštaraudavome, o kartais tai netgi padėdavo susipažinti su žmonėmis.

Irane prie moters gatvėje niekas nepristoja, o štai prie vaikų kabinėjasi, ir netgi labai smarkiai. Kartais gražiai ir neįkyriai, o kartais perlenkdami lazdą. Pasirodė, kad vaikas Irane vertinamas kaip kačiukas ar šuniukas, kuris neturi jokių teisių  į savo norus ir savigarbą. Prie svetimo vaiko ten gali prieiti bet kas. Vieni atsiklaus, o kiti ne: vaiką ims kilnoti, tampyti už žando, glostyti plaukus.

Labiausiai mūsų vaikus erzino iraniečių bandymas atkreipti jų dėmesį kvailai spragsint pirštais ir džiaugiantis, kai vaikas pakelia akis į juos. Atrodo, kad vyrauja manymas, esą trimetis vaikas yra dar be jokios savo nuomonės ir nieko nesupranta. Na, bet tokia ten tvarka, tokia visuomenė.

Toleravome tokį elgesį kiek galėjome, neprasilenkdami su sveiku protu ir nepamindami vaikų orumo. Bet, kai eilinį kartą kas nors prašydavo vaikus nufotografuot, o šie to nenorėdavo, tai ir neleisdavome. Iraniečiai nelabai tai suprasdavo, nes pas juos vaikų tokiu atveju niekas neklausia. O kai Teherano metro vienu metu vaiko plaukus pradėjo glostyti kelios rankos, teko jas piktai nustumti. Ir  likau nesuprastas.

Konservatyvus miestas Kašanas

Tai pirmasis miestas, kurį aplankėme Irane nusileidę tarptautiniame Imamo Homeinio oro uoste prie Teherano. Miestas nedidelis, su aikšte miesto viduryje, nuo kurios prasideda spindulinės gatvės, vedančios į pakraščius. Nors miestas tik 150 kilometrų nuo Teherano, jis yra dykumoje, kur labai karšta bei sausa. Čia mes pripratome prie Irano klimato, susipažinome su kainomis, nusipirkome telefono kortelę. Miesto centre yra restauruoti senoviniai rūmai, kurių kiemuose malonu pasivaikščioti pavakare.

Iš Kašano nuvažiavome į už keliasdešimt kilometrų esantį mažą kaimelį kalnuose. Buvo penktadienis, o tai yra antra iranietiško savaitgalio diena, kaimelyje vaikštinėjo daug vietinių turistų. Su keliais jų susipažinome. Visame kaimelyje stovi senoviniai moliniai namai su senoviniais persiškais vartais. Gatvelės siauros, tinkamos tik žmonėms ir asilams. Pusdienį praleidę ten, grįžome atgal į Kašaną. Kitą dieną taksi važiavome į vadinamąjį druskos ežerą ir dykumą, kurioje prasideda smėlio kopos. Bekraštėje kaip jūra dykumoje sutikome kupranugarių kaimenę, kurią motociklą apžergęs piemuo ginė į girdyklą.  Stabtelėjome prie jo. Piemuo mus pasitiko geranoriškai, matyti, kad svetimšaliai ten nedažnai užklysta. Piemenys, prižiūrintys kupranugarius, keičiasi kas parą ir gyvena mažame namelyje dykumoje.

Įdomus gamtos darinys yra druskos ežeras dykumoje. Vandens jame nėra, saulė kaitina labai smarkiai, o pasislėpti nuo jos kaitros nėra kur. Ežero ribų nematyti, jis baigiasi kažkur anapus horizonto. Pasilikti ten dieną nepasiruošus  būtų pražūtinga. Pakeliui stabtelėjome prie sustumtos druskos krūvos, kur taksistas prisikrovė maišą druskos savo šeimai.

Kai grįžome į Kašaną, prašomas nuvežti į geležinkelio stotį vairuotojas pasuka į savo namus. Sako, mes greitai, susipažinsime su mano žmona ir važiuosime toliau. Susipažįstame su žmona, apžiūrime jo namus, pagiriame, kad jie jaukūs ir gražūs, ir patenkintas vairuotojas mus veža toliau.

Dykumos miestas Jazdas

Tai daug saulės, molinių namų ir mėlynų šiitų mečečių turintis miestas. Dieną saulė plieskia taip smarkiai, kad sunku tverti lauke tiek mums, tiek vietiniams. Parduotuvės ir kitos įstaigos uždaromos ir atsidaromos tik pavakaryje, tada vėl pradeda šurmuliuoti gyvenimas. Senoji, labirintinė, miesto dalis labai paini, joje neįmanoma nepaklysti. Klaidžias siauras gatves juosia storos molinės sienos, už kurių stūkso moliniai namai. Matyti, kad šie namai nelabai pakito per paskutinį tūkstantmetį. Teigiama, kad dar Markas Polas keliaudamas po Persiją minėjo Jazdą kaip patrauklų miestą dykumoje.

 Jazde yra nedidelis vandens muziejus, kuriame rodoma, kaip tiekiamas vanduo iš kalnų į dykumos miestus. Šimtmečiais buvo kasami požeminiai tuneliai – kanatai, kuriais vanduo tekėdavo po žeme į didžiules miesto vandens saugyklas. Kanatų tinklas ilgainiui išsiraizgė po visu miestu, o gyventi virš jų galėjo tik pasiturintis sluoksnis. Turtingieji, dienos metu nusileidę iš savo namo iki kanato, vėsindavosi, kai tuo metu viršuje tvyrodavo karštis. Taip pat virš kanato kabindavo lopšį, kad kūdikis galėtų ramiau miegoti nekamuojamas karščio. Mieste išlikę ir naudojami senovės persų išradimai patalpoms vėsinti – vadinamieji badgyrai. Tai aukšti bokštai su plyšiais viršuje, pro kuriuos vėjas patenka į patalpą su vandeniu ir veikia kaip kondicionierius. Dar Jazde stebėjome senovinį "Zurkhaneh" sportą, kuris vyksta virš pagrindinės miesto vandens saugyklos ir kuriuo užsiima išskirtinai vyrai. Tai įdomus jėgos, dėmesio, ritmo ir šokio derinys.

Karštasis Persijos įlankos miestas Bandare Abasas

Visi, ką sutikome Irane anksčiau, atkalbinėjo mus nuo kelionės į Bandare Abasą ir visi, ką sutikome vėliau, irgi sunkiai tikėjo, kad mes ten buvome. Priežastis ten nevykti paprasta – didžiulis karštis ir drėgmė šiame pietiniame Irano pakraštyje ant Persijos įlankos kranto. Kuo daugiau mus atkalbinėjo ten važiuot, tuo labiau didėjo ryžtas nepasiduoti atkalbinėjimams. Priežastys aplankyti Bandare Abasą buvo kelios. Iranas – didžiulė šalis ir visi regionai yra skirtingi. Norėjome pamatyti, koks gi yra pietinis regionas. Kita priežastis – pamatyti Persijos įlanką ir drauge kirsti šalį iš Šiaurės į Pietus – beveik nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos. Na, ir paskutinė priežastis buvo ta, kad mus atkalbinėjo. Jei jau vietiniai draudė važiuoti, vadinasi, tikrai ten turėjo būti labai karšta, ir keliauti į Bandare Abasą šiuo metų laiku buvo dar vienas iššūkis. O juk kaip ir visur – nebūna blogo oro, būna tik netinkamai pasiruošta.

Ir tikrai nepralošėme atvažiavę į pietus. Nors išlipus iš naktinio traukinio pusę penkių ryte plūstelėjo karšto ir drėgno oro gūsis, jis mūsų nenustebino – juk buvome tam nusiteikę. Tik prašvitus mieste užverda gyvenimas. Juk gyvena čia žmonės, nors ir labai karšta, vadinasi, išgyvensime ir mes. Tikriausiai visame Irane paplitęs nusistatymas, kad vasarą nevalia važiuoti į pietus, ir niekas net nesusimąsto kodėl. Nors ir buvo karšta, tas karštis nealino, nesiskundė ir vaikai. Dieną būdavo per 40 laipsnių, bet padėtį sunkino drėgmė, kylanti šalia miesto nuo garuojančios įlankos. Persijos įlankos vandens temperatūra juk irgi apie 40 laipsnių!

Pačiame mieste labai žiūrėti nebuvo ką. Aplankėme vietinį kraštotyros muziejų, o kitą laiką vaikščiojome po turgelius, kurių ten yra keletas: du žuvies ir vienas bendras. Turgus – tai ta vieta, kurioje galima pamatyti visą vietos žmonių margumyną. Margumą –tiesiogine prasme: moterys čia nesusisukusios į juodus apdarus, o išsikovojusios teisę vilkėti savo tradicinius  įvairiaspalvius apdangalus. Dažna jų su burka – spalvota kauke, dengiančia viršutinę veido dalį. Kaukės spalva ir forma priklauso nuo apylinkės, kaimelio, kuriame ji gyvena. Tokias burkas ir jų spalvas galima pamatyti tik šiame Irano regione. Taigi mūsų apsilankymas Bandare Abase pasiteisino – pamatėme visai kitokį Iraną.

Pavakare ėjome maudytis į įlanką. Besimaudančių žmonių beveik nebuvo. Moterys ten maudytis gali tik  apsirengusios, kad nepažeistų aprangos taisyklių viešumoje, pridengtais plaukais ir ilgomis rankovėmis. Matėme tokių keletą. Vyrams nusirengti galima. Kadangi vandens temperatūra aukštesnė už kūno, apie atsigaivinimą po karštos dienos nebuvo nė kalbos. Jausmas lyg būtum įlipęs į vonią su vaizdu į jūrą.

Miestą mums aprodė ir pas save pietų pakvietė moteris, užsiimanti nekilnojamojo turto verslu. Namuose ji turi patarnautoją Saidą – trylikos metų berniuką, pabėgėlį iš Afganistano. Ji viena iš nedaugelio atvirai mums papasakojusių apie gyvenimą priespaudoje Irane. Pasak moters, laisvai šioje šalyje galima jaustis tik namuose. Į Dievą ji netiki ir sakė, kad svarbiausia yra gerbti kitus žmones, tada nereikės jokių religijų. Dėl tokių savo pažiūrų smarkiai nukentėjo – prarado darbą mokykloje, kai atsisakė viešai prieš auditoriją pakviesti studentus maldai.

Vakare, kai autobusų stotyje žmonių paklausėme, kuris autobusas važiuoja į Širazą, jie mus pavaišino arbata, nupirko riešutų ir palydėjo į autobusą. Jau nebestebino. Tai – Iranas.

Nepadaręs įspūdžio Širazas ir garsusis Persepolis

Seniai žinojome, kad išankstinis nusistatymas dažnai būna klaidingas. Širazas, vienas labiausiai išgirtų miestų Irane, mums įspūdžio nepadarė. Gal ne itin daug ten pamatėme, gal per daug tikėjomės, bet tai buvo paprastas didelis miestas su centrine gatve, turgumi ir aikšte šalia pilies.

Joana pusdienį jautėsi prastai – vis atpildavo išvakarėse iš laimės prisiragauto jūros vandens. Po pietų mergaitė atgavo jėgas, ir į medikus kreiptis nebuvo reikalo.

Kitą dieną važiavome aplankyti uoloje iškaltų Persijos karalių kapaviečių ir Irano kultūrinio pasididžiavimo – istorinio miesto Persepolio, kurį dar Aleksandras Makedonietis sugriovė savo kelionių į Persiją metu. Nujautėme, kad Persepoliu teks nusivilti. Tai iraniečių turistų traukos centras su griežtai saugomomis išlikusiomis vertybėmis – didžiuliais akmeniniais miesto fragmentų luitais ir kolonų liekanomis. Saugomas taip smarkiai, kad į teritoriją negali įeiti su didesne kuprine, kad išeidamas neįsidėtum akmeninės skeveldros ar kito nelegalaus suvenyro. Tačiau ir įsidėti galimybės nėra, nes vaikščioti galima tik aptvertais takeliais, o visos akmeninės detalės, prie kurių galima būtų prisiliesti, aptvertos stiklu.

Tai visiškai nepriminė Sirijos dykumos miesto  Palmyros, kuriame viskas likę taip, kaip ir atrasta, kur nėra jokių takų, o vaikščioti, žiūrėti ir įsivaizduoti senų civilizacijų didybę galima visur. Čia tikėjomės ko nors panašaus, deja, lūkesčiai nepasiteisino.

Žaliasis didmiestis Isfahanas

Širazas nepaliko įspūdžio, tad nieko nesitikėjome ir iš Isfahano – kito Irano didmiesčio. Bet išankstinis nusistatymas suklaidino dar kartą. Isfahanas – tai miestas, iš visų pusių apsuptas dykumos, tačiau žalias ir turintis daug augmenijos, panašiai kaip Vilnius. Galima įsivaizduoti, kaip ištobulinta laistymo sistema, padedanti palaikyti tą žalumą tokioje sausoje šalyje. Miestą kerta didelė upė, tiksliau – buvusi upė, o dabar tik sausa vaga. Vandens tėkmė uždaryta, vanduo tiekiamas miestelėnų reikmėms, o jų čia per tris milijonus.

Isfahane yra didžiausia Irane aikštė, iš visų pusių apsupta prekybos paviljonais. Aikštėje taip pat daug žalumos, kurios pavėsyje jau dieną pradeda būriuotis žmonės. Tikriausiai šią aikštę aplanko visi turistai, tad čia vienintelė vieta, kur aptikome parduodamus kičinius suvenyrus ir net magnetukus su užrašu IRAN. Vakarėjant žmonių aikštėje daugėja – vieni rengia piknikus didelėmis grupėmis, verda arbatą, kiti šnekučiuojasi.

Temstant žmonių prisirenka pilna aikštė. Vakarojame ir mes. Atmosfera kerinti. Iš čia nesinori išeiti. Bendraujame su vietiniais, fotografuojamės. Fotografuojami ir mūsų vaikai kaip beždžionėlės prie Palangos tilto. Bet turime judėti. Turime pamatyti kuo daugiau miesto, kuriame verda naktinis gyvenimas.

Išėjome iš aikštės vėlai, tačiau ir už jos ribų tvyrojo gera atmosfera. Ir mažuose skveruose, ir tiltų prieigose vyko vakaronės. Prie vieno iš tiltų duetas traukė senovines dainas. Vaikai ir vėl atrado žaidimų aikštelę. Čia mūsų ekskursija ir baigėsi. Įstrigome ten ilgam. Iraniečių šeima mus vaišino arbata, stebėjome žaidžiančius savo ir vietos vaikus. Kai vaikai ant rankų užmigo, vietoj taksi mums sustojo vyrukas ir nemokamai parvežė iki Ahmedo namų, kuriuose buvome apsistoję.

Kuras – mes vėl dykumoje

Sutaupę dar vieną dieną, ilgai nesvarstėme, kur ją praleisti, o priėmėme pasiūlymą atvykti į svečių namus mažame dykumos miestelyje Kure. Čia svetingas iranietis pinigų už nakvynę neėmė, o susimokėti turėjome tik už maistą, kurį valgėme kelis kartus per dieną su jo šeima. Surengėme kelias ekskursijas. Viena jų – atokus ir apleistas kaimelis dykumoje – Bajazehas. Kažkada jame gyveno keli tūkstančiai žmonių, dabar belikę keli šimtai. Kaimelis stovi tuščias su lėtai griūnančiais moliniais senosios Persijos namų labirintais. Pavaikščiojome po tuos namus, nusileidome iki kanato, pasižvalgėme nuo stogų. Kai kuriose patalpose buvo likę baldų, menančių kaimelio klestėjimo laikus. Pavakare dar kartą aplankėme smėlio kopas, kur vaikai vėl galėjo žaisti smėlyje, palydėjome saulę. Grįždami į Kurą stabtelėjome ir stebėjome žvaigždėtą dangų.

Teheranas ir kalnai

Dabartinė Irano sostinė – tai miestas, kurio auros taip ir nepajutome. Minios žmonių, pilki namai, nesibaigiantys kamščiai gatvėse ir smogas. Norint patekti į metro, net ne piko metu tekdavo praleisti kelis traukinius, kol galiausiai neapsikentę į kažkurį įsigrūsdavome. Metro viduje padėtis pasikeisdavo. Justei su vaikais iškart užleisdavo vietą, o kartais ir man. Teheraniečiai rūpinosi, kad būtume drauge. Mieste aplankėme Azadi aikštę, su bokštu, daug kartų matytu žinių reportažuose, įlindome į turgų, nuvažiavome iki užimtos JAV ambasados, kur dabar įsikūrusios kareivinės, o jų sienos išmargintos antiamerikietiškais piešiniais. To pakako, kad išvargtume tarp pilkame mieste skubančių žmonių masės. Vakarą mieliau leidome žaidimų aikštelėje daugiabučių namų kvartale, kuriame gyvena mus priėmę Reza ir Sadry.

Paskutinę dieną Irane pagal senąjį planą norėjome praleisti kalnuose šalia Teherano. Tai tikri kalnai su aukščiausia Irano viršūne Damavendu, kuri stiebiasi į 5670 metrų aukštį ir kurios pikas nuolatos padengtas ledu. Mes su vaikais pasirinkome paprastesnį maršrutą – Tochalo kalną, kurio aukštis 3963 metrai, o to kalno šlaite, daugiau nei trijų kilometrų aukštyje, įrengta ketvirta pasaulyje pagal aukštį  slidinėjimo trasa. Iki jos kelia keltuvas. Tuo keltuvu pakilome ir mes. Šiek tiek pavėlavome pradėti žygį, nes dėl kamščių ir keltuvo paieškų praradome laiko. Iki keltuvo vedė kelias, kuriuo ėjome aukštyn apie valandą. Kuo aukščiau lipome, tuo šalčiau darėsi.

Galiausiai prireikė visą kelionę kuprinėje saugotų megztinių. Pakilę keltuvu dar kopėme aukštyn, kol pasiekėme viršūnę, nuo kurios matėsi smoge paskendęs  Teheranas. Viršūnėje gaivino lengvas vėjelis ir kelių laipsnių virš nulio oras. Už kelių keterų didysis Damavandas buvo matyti kaip ant delno, nors iki jo dar šešiasdešimt kilometrų.

Atgal leidomės pėsčiomis. Temo anksti, tad iki saulėlydžio privalėjome pasiekti Teheraną, antraip būtume nepatekę į savo lėktuvą, išskrendantį ketvirtą valandą ryto. Šalia keltuvo linijos leistis nuobodu, tad kairėje pamatę slėnį, už kurio taip pat švietėsi Teheranas, pasukome juo. Nusileisti iš beveik keturių kilometrų aukščio užtruko. Vaikai pavargdavo, tad tekdavo juos nešti. Skubėjome, nes nebuvome tikri, ar pavyks nusileisti iki sutemų. Pirmąjį žmogų sutikome tik gerokai žemiau, tai buvo ožkas ganantis piemuo.  Jis mus nudžiugino, supratome: jei piemuo su ožkom čia užlipo, vadinasi,  nusileisti pavyks ir mums.

Tai buvo mūsų paskutinis nuotykis šioje šalyje. Pasiekę Rezos ir Sadry namus atsipūtėme ir išvažiavome į oro uostą, kur teko atsisveikinti su Persijos žeme.

Pabaigai

Permainos neišvengiamai palies Iraną artimiausiu metu. Jau šiandien laisvės ten yra daugiau nei prieš penkerius metus, o prieš penkerius metus jos buvo daugiau nei prieš dešimtmetį. Į kurią pusę viskas pasisuks, sunku prognozuoti, bet Vakarų pasaulis neturėtų kištis į šios šalies gyvenimą. Ne pagal vieną modelį visos šalys turi būti valdomos – kas galioja ir gali būti pritaikyta vienoje šalyje, gali visiškai netikti kitoje. Taip, kaip nereikia raginti tolimų kultūrų rašyti iš kairės į dešinę ir metus skaičiuoti pagal Grigaliaus kalendorių, taip nereikia tikėtis, kad būsi teisingai suprastas šiandieniniame Irane šnekėdamas apie žodžio laisvę bei moterų teises. Kiekvieniems pokyčiams šalis turi pribręsti pati, ir niekas negali pasakyti, kuri santvarka yra geriausia. O naujosios demokratijos šalyse, kaip rodo netolimi istorijos pavyzdžiai, tam nepasiruošę žmonės gyventi nesugeba.

Iraniečiai – žmonės, keliaujantys po savo šalį. Jų gausu istorinėse ir kultūrinėse šalies vietose. Tuo tarpu visus mūsų sutiktus užsieniečius, prie kurių dar reikėtų pridėti sutiktą grupę iš Lietuvos, galima suskaičiuoti dviejų rankų pirštais. Jazdo viešbutyje su mumis pasisveikino lietuviškai. Pasirodo, lietuvių grupei viešbučio administratorė jau spėjo pasigirti svečiais su vaikais iš Lietuvos ir parodė telefonu padarytas mūsų nuotraukas. Lietuvių grupė keliavo organizuotai, autobusu, lankė žymiausias tradicinio maršruto vietas. Palinkėjome vieni kitiems sėkmės ir išsiskyrėme.

Kodėl mes keliavome ne su grupe, o savarankiškai? Todėl, kad norėjome būti savo padėties šeimininkais. Norėjome eiti patys, o ne būti vedami, norėjome ilsėtis tada, kai to norėdavome, ir eiti, kai to prireikdavo. Norėjome keliauti su vietos žmonėmis ir šitaip pajusti šalį, o ne matyti besikeičiančius vaizdus pro autobuso langą. Norėjome nakvoti pas vietos žmones ir šitaip pažinti tikrąjį Iraną. Šis pasirinkimas pateisino visus mūsų lūkesčius. Juk labiausiai džiugina ne pamatyti kultūros objektai, o galimybė pažinti sutiktų tolimo krašto žmonių gyvenimo būdą ir kiekviename žingsnyje tykantys netikėtumai.

Irane praleidome 12  dienų –  per mažai tokiai dideliai šaliai, bet per tas dvylika dienų įveikėme beveik keturis tūkstančius kilometrų ir aplankėme daug miestų, dykumas ir kalnus, o tai yra labai daug tokiam trumpam laikui.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.