Trys šuoliai per mirties barjerą arba Marokas kitaip

Dar prieš palikdamos mokyklos suolą, abi su Airida susitarėme, kad kartu leisimės po pasaulį, nepaisant kur likimas nublokš studijuoti. Aš Edinburge, ji – Olandijoje. Vienas nekaltas naktinis pokalbis per „skype“, ir bilietai į Marakešą, Maroko sostinę ir širdį, mūsų rankose. Tad liaudies išmintis pasitvirtina: „Kaip tarė, taip ir padarė“.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Erika Zeigytė

Mar 20, 2014, 9:41 AM, atnaujinta Feb 15, 2018, 6:49 AM

Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso  „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.

Žmonės sako, kad pirmas įspūdis svarbiausia, ar ne? Pirmasis žingsnis, žengtas ant rudosios Afrikos žemės, šiltas vakarinis Marakešo vėjelis ir nepaprastai žavus oro uostas privertė susimąstyti apie meilę Marokui iš pirmo žvilgsnio. Įsimylėjome nuo kojų pirštų iki pat plaukų galiukų. Tačiau ta ramybė, kurią jautėme vos nusileidusios, buvo laikina. Bet apie viską nuo pradžių.

Dienos Maroko sostinėje skriete skriejo, tačiau ir mes nuo jų neatsilikome. Apžiūrėjusios Marakešą iš visų pusių, nutarėme, kad pats laikas praplėsti akiratį ir nerti tiesiai į smėlėtąją Zaguros dykumą. Susiradusios „patikimiausią” agentūrą, kitos dienos rytą nekantraudamos sėdėjome autobusiuke. Nors kelionė truko devynias valandas, turiu pripažinti, kad visą tą laiką nemirkčiodama žavėjausi pro langus matomais kaktusais, senoviškais namukais bei Atlaso kalnų viršūnėmis. Oras buvo geresnis nei tikėjomės. Saulė glostė baltus europietiškus veidus, kaitindama žemę iki +25 C.

Dykumą pasiekėme jau sutemus. Keliavimas ant kupranugarių kuprų, palapinės, šokiai aplink laužą, Zaguros žmonių muzika ir tas žvaigždėtas dangus, kuris atrodė arčiau nei arti, naktį pavertė pasaka, kurioje nėra miesto šurmulio, kur žemė susilieja su dangumi, kur erdvė neapčiuopiama, o tu toli nuo visko, bet arčiau savęs.

Tiesa, negaliu nuslėpti, kaip vietiniai kazanovos kalbino paneles eiti už palapinių, mat jie žiną vieteles, kur žvaigždės iš arčiau matomos... Jei smalsumas kirbina, tai niekas nėjo su jais tų žvaigždžių skabyti.

Saulei kylant, dykumą palikome vėl kupranugarių vedamos. Autobusiuke nutarėme leisti sau pamiegoti. Nors vyliausi visas devynias valandas leisti sau neatmerkti akių, pabudau nuo draugės bakstelėjimo: „Erika, gali patikėti, kad Afrikoje sninga?“ Iš pradžių maniau, kad sapnuoju, bet po kiek laiko suvokiau, kad net ir Afrikoje stebuklų būna. Taip tą kartą prasidėjo gyvenimą keičiančios valandos Maroke.

Pirmojo sniegelio džiaugsmas truko neilgai. Kai atsidūrę Atlaso kalnuose pajutome nevaldomai slystantį skardžio link autobusiuką, galvas nunėrę žemyn, visi iki vieno ėmėme melstis. Žinojome, kad esame 2.5 km aukštyje. Tyla buvo gąsdinanti. Galėjai girdėti net snaiges, gulančias ant autobusiuko lango.

O mūsų vairuotojas Mustafa įsivaizdavo esąs filmų herojus, galintis važiuoti beprotišku greičiu, nors jo autobuso padangos buvo vasarinės, kurios, kaip aišku, rodos, buvo tik mums, visiškai nepritaikytos Atlaso kalnų slidiems šlaitams.

Sustojo. Išgirdom skubų raginimą išlipt laukan, nes autobusiuką ir skardžio kraštą skiria gal 20, o gal tik 10 centimetrų. Lauke -15, žmones su vasarinėmis basutėmis, vienmarškiniai, visiškai nepasiruošę tam, kas ką tik mus užklupo. Išeities neliko. Nutarėme eiti, kol nepradėjo temti. Vylėmės atrasti bent kaimelį ar kalnų pašiūrę, kur mus kas priglaustų.

Pirmajame sustojime apsiavėme viską, ką turėjome. Penki marškinėliai, dvejos kelnės ir akiniai nuo saulės buvo prabanga. Stebiuosi, kaip žmonės rūpinosi vienas kitu, kaip dalinosi rūbais ir optimistiškai bandė išgyventi filmo „Palikti sniegynuose“ sceną.

Palikę minėtąją pašiūrę, pasiryžome žingsniuoti toliau. Laimei, tai truko tik valandą. Oras aprimo. Visgi tiek užteko, kad brazilės oda pamėlynuotų, o kojų pirštukai taptų lyg apmirę.

Susiradę pirmąją kavinę kalnuose ėmėme ruoštis antrajam raundui. Žinojome, kad tai toli gražu nėra pabaiga. Ant kojų dėjomės maišelius, bandėme paslėpti net minimaliai atidengtą kūno vietą. Po kiek laiko atvažiavo iš kalnų parsikapstęs Mustafa, kuris mus vėl įviliojo į savo autobusiuką. Tiesą pasakius, kitos išeities ir neturėjome, juk rytoj laukia skrydis atgal į realybę. Pajudėjom Marakešo linkme.

Buvome teisūs. Ramybė truko 15 minučių.

Vėl nevaldomas autobusiukas, slydimas, tyla ir baimė, tvyranti ore. Įstrigome pusnyje. Nukratė kūną pagaugais prisiminus, kaip tą kartą kasėm sniegą nuo kelio plikomis rankomis, kaip bandėm padaryti provėžas ir kaip pastangos ėjo veltui. Vėl ryžomės eiti. Tiesa, vairuotojas liko kalnuose. Autobusas tą kartą jam buvo svarbesnis nei gyvybė. Deja, tai buvo paskutinis kartas, kuomet matėme vairuotoją Mustafa.

Jau visiškai aptemus, susistabdėme keliu žemyn važiuojantį automobilį. Išeities nebuvo. Panelė iš Brazilijos silpo žaibo greičiu, reikėjo imtis veiksmų. Pagaliau laimė mums nusišypsojo. Ispanų porelė, paėmusi mane ir brazilę, pažadėjo grįžti kitų. Taip mes visi atsidūrėme kalnų viešbutyje, kuris, tiesą pasakius, toli gražu nebuvo panašus į jūsų vaizduotėje ką tik sukurtą. Pagrindinėje salėje švilpavo vėjai ir tik vienas židinys šildė metro atstumu.

Pinigų turėjom vienai nakvynei. Ką jau kalbėti apie maistą, kurio skrandis nematė antra diena. Kiek pasišildę ir nurimę, sutarėme kitą rytą pusę 8 susitikti vėl čia pat.

Rytas nieko gero nežadėjo: taksi į kalnus nevažiuoja, agentūra neatsiliepia, o lauke vis dar sninga. Laikas nenumaldomai bėga. Visgi tą kartą arba pasisekė, arba sėkmę pačios pasigavome. Į pagrindinę viešbučio salę atsisveikinti atėjo prancūzų porelė. Ji, pasirodo, važiavo Marakešo linkme. Pribėgusi paklausiau moters, gal jie turį vietos automobilyje. Neigiamas atsakymas smogė tiesiai į paširdžius. Viltys pamažu dužo.

Tačiau nebūčiau mamos vaikas, jei nekovočiau iki galo. Išbėgusi į lauką, ėmiau melste melsti, kad mus tris paimtų automobilin. Pavyko! Nors mašinytė dydžiu priminė pono Byno automobiliuką, joje sėdėjome šešiese. Porą kartų įstrigęs sniegynuose, kartą orą iš padangų išleidęs automobilis pasiekė Marakešą. Nepaisant akis dengusių nuovargio ratilų, skrandžio, grojančio maršus ir drėgnų rūbų, verčiančių kūną drebėti, mes jautėmės nepaprastai laimingos.

Sunku patikėti, kad sėdėjome lėktuve, kuriame ramu, saugu ir šilta. Net jausmas, kad gyveni nekaustoma baimės, atrodė naujas ir dar nė karto nepatirtas.

Tačiau istorijos pabaiga nė iš tolo nekvepėjo. Įpusėjus skrydžiui, lėktuve staiga išsijungė šviesos, o pats lėktuvas pradėjo nenumaldomu greičiu kristi žemyn. Ir nors tai truko tik minutę ar dvi, tos sekundės slinko lėčiau nei galėtumei įsivaizduoti. Koks jausmas, kai krenta lėktuvas? Supranti, žmogau, kad gyvenime dar nepadarei to, ką turėtumei būti padaręs, kad nepasakei tiek "myliu", kiek iš tikro norėtumei būti pasakęs, kad dar ne laikas tau išeiti.

Ačiū Tam, kas pasirūpino mūsų gyvybėmis tuos tris kartus. Vieną supratau šios kelionės dėka: visi tie žmonės, sėdėję autobusiuke ar lėktuve, nebuvo beprasmiškai surinkti. Turbūt visiems reikėjo gero spyrio, kad suprastų, kur yra tikrosios gyvenimo vertybės. Ir nors šios kelionės metu tris kartus savo gyvybę statėm ant kortos, ji buvo geriausia pamoka, kurią iki šiol esu turėjusi.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.