Pradėjo laivybos sezoną
Margučių ridenimo varžybomis prasidėjusi antros Velykų dienos popietė Žemaitkiemio–Babtyno dvare, Kauno rajone, virto laivybos sezono Nevėžyje atidarymu. Tai įvyko keturiomis dienos anksčiau nei šalyje bus pradėtas naujas laivybos sezonas Nemuno upe, kuris bus įteisintas nuo balandžio 25 dienos.
Jei atgims laivyba Nevėžio upe, atgims ir kitos Lietuvos upės – tuo įsitikinęs televizijos laidų vedėjos, keramikės, vaikiškų knygų autorės ir iliustratorės N.Marčėnaitės širdies draugas kapitonas V.Palavinskas.
Šiemet į pirmą tokį reisą per Velykas susiruošė į Žemaitkiemio-Babtyno dvarą susirinkę verslininko Mindaugo Šventoraičio ir jo žmonos dailininkės Miglės Kosinskaitės draugai.
„Atsakomybė didžiulė, būsiu šio žygio kapitonas, bet prisipažinsiu - plaukioti Nevėžiu man anksčiau neteko“, – sakė V.Palavinskas.
Jūrų vilku vyras savęs nevadino, jam atrodė, kad toks titulas šiuo metu neturi prasmės, kadangi jūrų žygiuose daug ką lemia techninės priemonės, išankstinė orų prognozė.
Kur kas sunkiau susigaudyti Lietuvos upėse, ne laivybai būtina informacija apie apie kliūtis, seklumas, gylį, yra sudaryta tik Nemune.
„Tinkamo laivybai Nemuno žemėlapis neseniai atkurtas, bet ir tai tik nuo Kauno iki Kuršių marių, tuo tarpu apie mažesnes upes Lietuvoje neturime tokių duomenų“, – sakė V.Palavinskas.
Meilė upėms – romantikų bruožas
Sugalvojęs atgaivinti laivybą Nevėžio upe, Kauno rajone gyvenantis verslininkas M.Šventoraitis tikino, kad ši idėja nėra vien tuščia svajonė.
Žemyn upe – tai ir vaikystės svajonė, kai nežinai, kokia kliūtis tavęs laukia už posūkio, tai būdas sustabdyti laiko tėkmę, kuri vis dažniau šiuolaikinius žmones įstumia į kampą.
„Plaukioti Nevėžiu labai tinka Velykos, kita vertus, ne kasdien pas mus į svečius atvyksta tikras jūrų kapitonas“, - sakė M.Šventoraitis.
Svečiai plaukė švediška pripučiama valtimi, kurią M.Šventoraitis yra ne kartą išbandęs Kauno ir Kuršių mariose.
Viename Nevėžio krante, prie Žemaitkiemio-Babtyno dvaro, jau pradėtas statyti uostas, - netoli tos vietos, kur tarpukario Lietuvoje veikė trosinis keltas.
„Turiu vieno lenkų dailininko piešinį, todėl galiu pasakyti, kad dar anksčiau, maždaug 1840 metais jau buvo įrengtas toks keltas, gerokai sutrumpinęs kelionę į Kauną“, - kalbėjo M.Šventoraitis.
Nuo senų senovės laivyba buvo svarbiausias susiekimo būdas, tik upėmis pavykdavo pasiekti gyvenvietes, nes nebūdavo nutiestų kelių.
Nevėžis plukdė nė tik vandenis, bet ir grūdų prikrautus laivus. Daugiau nei prieš 150 metų Babtai buvo svarbus tarptautinės prekybos centras, turėjęs savo uostą.
Nuo Kauno garlaiviai leisdavosi pasroviui Nemunu, o pasiekę Nevėžio žiotis, kildavo aukštyn iki Babtų. Nevėžis jungė Lietuvos šiaurinę dalį su pietine.
Dabar Nevėžis gerokai seklesnis, tinkama laivybai atkarpa gerokai sutrumpėjo, nes laivu galima priplaukti tik iki Žemaitkiemio dvaro.
„Šiose apylinkėse klestėjo prekybą, mūsų dvaro svirnas būdavo naudojamas sandėliuoti grūdams, o lietuviški grūdai pasiekdavo Prūsiją ir kitas kaimynines šalis“, - tikino M.Šventoraitis.
Dabar didesnės grimzlės laivai negalėtų praplaukti, nors prieš 150 metų nebuvo tokios kliūties.
M.Šventoraičiui apmaudu, kad anksčiau laivai zujo po Kauną vos ne kaip Amsterdame. Laikinojoje sostinėje laivai plaukdavo dviem eilėm, o dabar Kaune vasaros dieną galima pamatyti vos vieną kitą laivą, nors tai – miestas, kur susitinka dvi didžiausios Lietuvos upės.
Iš Kauno į Žemaitkiemį-Babtyną žmonės taip pat plaukdavo laivu, nes nebuvo nutiesto greitkelio tarp Kauną ir Klaipėdos.
Todėl M.Šventoraitis siekia atkurti senąjį susiekimo būdą, kai žmonės plaukdami upe niekur neskubėdavo, grožėdavosi gamta ir laimės jiems netrūko.
Nebūtina išvykti svetur, kad taptum laimingas
Europarlamentaro kadenciją baigęs Leonidas Donskiui laivyba atkūrimas mažose upėse rodo žmonių pasiryžimą ieškoti atgaivos Lietuvoje.
„Jei žmonės ilgisi lietuviškų upių ir lietuviško kraštovaizdžio, užuot keliavę į Graikiją, kur plaukiotų savo jachta, tai svarbus ženklas, kad jiems gera Lietuvoje, Jei gali būti laimingas plaukdamas Nevėžiu, plaukdamas Nemunu, tai – didelis džiaugsmas“, – tikino L.Donskis, dalyvavęs šventėje su žmona Jolanta.
Užaugęs Klaipėdoje jis prisipažino, kad fatališkai myli Baltijos jūrą ir ši meilė tęsiasi nuo vaikystės.
„Tai – mano gyvenimo meilė, esu laimingas atsidūręs atviroje jūroje, nesu dar atradęs savo upės, bet mano bičiuliai sako, kad upės laivyba yra taip pat nuostabi. Aš tuo nuoširdžiai tikiu, nes smetoninėje Lietuvoje jis egzistavo. Žmonės iš Kauno į Jurbarką plaukė laivais“, – priminė L.Donskis.
Tais laikais taip pat buvo madingas pasiplaukiojimas su draugais Kauno mariomis, Nemunu, Nevėžiu.
Jei atgis šios pramogos, tai rodo, kad žmonės įsimylėjo šią erdvę, jiems nebereikės pabėgti iš Lietuvos, kad patirtų savaitę laimingo gyvenimo“, – įsitikinęs L.Donskis.
