Vilioja didelės nuolaidos
Turkija – tai vieta, kur nuvargęs po sunkios, tegul ir nešaltos žiemos, atšiauraus pavasario, gali vienu skrydžiu pasiekti tikrą vasarą.
Ir tai tau nekainuos krūvos pinigų, nes Turkijoje dar neprasidėjęs atostogų sezonas ir kelionių firmos lengvai sutaria su viešbučių savininkais dėl didelių nuolaidų.
Štai mes, pavyzdžiui, praėjusį mėnesį suradome pasiūlymą pailsėti šioje šalyje ir dargi pakeliauti, aplankyti garsiąją Kapadokiją – tik už 750 litų. Mūsų nakvynės buvo keturių ir penkių žvaigždučių viešbučiuose su karališkais pusryčiais, o paskutinis viešbutis buvo toks puikus, kad visiškai nesistebėjome, jog viena para poilsio jame įkainota beveik 600 litų.
Kadangi pamatėme į garsiausių pasaulio stebuklų sąrašą įrašytąją Kapadokiją – pirmųjų krikščionių miestus uolose, dvi dienas pasimaudėme ir patysojome prie jūros, o mūsų grupė, sudaryta iš vienas kito nepažįstančių žmonių, buvo nekonfliktiška, maloni, – galime teigti, kad per savaitę tikrai pailsėjome ir pasisėmėme įspūdžių bei sveikatos ilgam.
Tačiau ne viskas buvo taip puiku, kaip tikėjomės.
Šykštūs niekada nepailsės
Kai autobuso priekyje išvydome ekskursijų vadovą Lavantą, jau iš jo veido mimikos supratome, kad gero gido neturėsime – pagižęs gerai besimaitinančio vyro žvilgsnis skelbė, kad mes jo nedominame ir apskritai – į viską jam nusišvilpt.
Bet tiek dar būtų visai pakenčiama, jei jis vos prasižiojęs nebūtų pradėjęs dėstyti savo filosofijos apie skurdžius turistus, išsirengiančius į kelionę be pinigų. Anot Lavanto, tokie žmonės niekada neatsipalaiduos ir nepailsės, nes jie drebės dėl skatiko, neleis sau nei papramogauti, nei išlenkti taurelės restorane, ir pan., ir t.t.
Tokią maldelę mums jis vėliau kartojo kasdien po kelis kartus, vis žemindamas ir tyčiodamasis iš mūsų, nes mes jam aiškiai sudarėme blogą įspūdį – nepanorome ploti pinigų už menkos vertės vakarėlius ir kitas paslaugas.
Kas juoksis pabaigoje?
O prasidėjo viskas nuo to, kad vos tik pasisveikinęs ir prisistatęs vadovas Lavantas pirmiausia prašneko ne apie įdomias vietoves, kurias pamatysime, o pasiūlė įsigyti paslaugų paketą už 199 eurus. Už tai mes būtume gavę bilietus į muziejus, pietus, vakarienes ir vieną vakarą restorane su nacionaliniais šokiais ir muzika.
Kadangi tą paketą nusipirko tik viena jauna pora su maža dukrele, Lavantas baisiai supyko ir mįslingai pagrasino: „Kelionės pabaigoje juoksitės arba jūs, arba aš.“
Manėme, kad juokauja, bet iš tiesų jis savo pažadą ištesėjo, teisybė, tas kerštas mūsų per daug neišgąsdino: užuot paskutinę dieną gavę nusipirkti pietus ir vakarienę už 20 eurų (tiek mokėjo kita grupė su kitu gidu), sulaukėme Lavanto nurodymo mokėti po 45 eurus. Kadangi puikiose mažų miestelių kavinukėse galima sočiai ir gardžiai pavalgyti už maždaug 20 mūsiškų litų (jie beveik vienas prie vieno atitinka turkiškas liras), taigi iš to kerštelio tik nusijuokėme.
Įsimylėjo jauną lietuvaitę
Tačiau Lavantas gerokai pašokdino tris studenčiukes, avansu užsisakiusias vakarienę. Atvykęs į viešbutį jis pareikalavo, kad merginos mokėtų dvigubai, šios blaškėsi nebeturėdamos pinigų. Kitą dieną visos pasidžiaugė, kad pavyko susitarti, bet kažkodėl liko labai paslaptingos.
Lavantas galbūt keršijo merginoms, nes viena, kurią nusižiūrėjo, jį atstūmė. Kelionei įpusėjus jis papasakojo visam autobusui, kaip turkai vyrai neteko žado, kai jis nusivedė tas tris studentes į klubą.
„Jie nebematė nei šalia sėdinčių savo žmonų, nei savo merginų, tik stebeilijosi į lietuvaites lyg stabo ištikti, o paskui puolė jas šokdinti“, – pasakojo mums gidas.
O kitą rytą jis prisipažino, kad vieną iš tų studenčių įsimylėjo...
Nė kiek nenustebome, nes prieš tai jis jau buvo pasakojęs, kad išsiskyrė su Latvijos piliete (bet ne latve) savo žmona, o dabar dalijasi turtą tarsi su kita žmona. Jo vaikai jau suaugę, ir mes jam iš pažiūros galėjome duoti apie 45 metus.
Beje, ta Latvijos pilietė buvusi blondinė ir kai jis su ja nusikraustė gyventi į Stambulą, kaimynas vos ją pamatęs irgi liko stovėti lyg stabo ištiktas.
Žodžiu, kam jau kam, o jaunoms gražuolėms mūsų vadovas aiškiai buvo neabejingas.
Senelis – Krymo totorius
Mūsų vadovas yra bulgaras, lyg ir laiko save turku, mat turi visokio kraujo: vienas jo senelis buvo Krymo totorius, kadaise kartu su kitais likimo broliais išguitas iš centrinės Turkijos.
Į savo protėvių žemę Turkiją vyras atvyko ieškodamas geresnio gyvenimo ir, nors nebaigęs aukštojo mokslo, bet bemaž laisvai kalbantis rusiškai, jis išlaikė egzaminus ir nesunkiai gavo gido darbą.
„Sezono metu mano viena diena įkainota 100 eurų“, – gyrėsi vyras, ir tai buvo su potekste.
Ta potekstė išaiškėjo kelionės pabaigoje, kai jis atskaitė ilgą litaniją apie tai, kiek arbatpinigių reikia duoti vairuotojui (nuo žmogaus po 5 eurus), o kiek – gidui (triskart tiek).
Kelios nuolankios mūsų moterytės puolė vykdyti komandą ir iškart po šios kalbos, mat jau buvo surinkusios pinigėlius iš anksto, įteikė Lavantui vokelį „už pavyzdinį profesionalumą“. Kadangi ta suma neprilygo nurodytai, bet, anot moteraitės, įteikta iš visos širdies, gidui širdis atlėgo ir jis pareiškė labai vertinantis tą širdingumą, nes taip esą liepiąs Alachas. Visus pinigus jis manieringai įteikė vairuotojui, nes šiam „labiau reikia“, mat mūsų akyse padarė avariją – sukdamas iš aikštelės užkabino mažą mikroautobusą ir sudaužė veidrodėlį.
Į kišenę – keli tūkstančiai
Iš visos grupės vienintelės mes – aš ir mano draugė nepritarėme rinkliavai ir nedavėme pinigų. Vairuotojui į jo krepšelį įmetėme 5 eurus ir tai, manome, per daug, nes jis kalnų keliais lėkė dvigubai greičiau nei tame ruože buvo leidžiama (50 km per valandą).
Grupei paaiškinome, kad kyšių neduodame ir Lietuvoje, o arbatpinigiai duodami už puikiai suteiktą paslaugą – gidas gi jos nenusipelnė.
Tą dieną, kai grįžome, į Turkiją išskrido kita mano draugė. Ji irgi „užsirovė“ ant Lavanto. Jų grupė nukentėjo kur kas labiau, nes šis gudruolis, pasimokęs iš savo nesėkmės su mumis, juos iškart nureketavo – privalomai surinko po 25 eurus nuo žmogaus esą už bilietus į muziejus.
Mes patys už tuos pačius du muziejus mokėjome 6 ir 15 lirų (maždaug tiek pat litų), tad, kaip suprantate, tos grupės surinktos sumos skirtumas nutekėjo į kišenę vadovui – vienu ypu jis įsidėjo apie 3,5 tūkst. litų.
Ta grupė tik vėliau suvokė esanti apgauta. Ji irgi prisiklausė pamokslų apie ubagus lietuvius, honorarus vairuotojams bei gidams ir žadėjo skųstis kelionę organizavusiai firmai.
Dar ir turginis „tekstilės centras“
Kadangi kelionės aprašyme buvo nurodyta, jog vyksime į kilimų ir odos dirbinių fabriką, nesišiaušėme ten vežami. Išties labai patiko rankomis audžiamų kilimų kooperatyve, stebėjome, kaip moterys audžia, kaip gimsta tikras šilkaverpių audinys, paskui galėjome įsigyti tų kilimų, iš kurių pigiausias buvo per 1500 litų. Juos žadėjo mums atsiųsti už dyką, nes namudinį darbą, puoselėjantį turkų audimo tradicijas, remia valstybė. Tik pirkėjų mūsų grupėje neatsirado.
Tačiau Lavantas ir čia mums iškrėtė pokštą: sugalvojo dar nuvežti į „tekstilės centrą“. Jam už tai gal buvo sumokėta.
Atsidūrėme pigių drabužių supermarkete, atrodo, specialiai pastatytame turistų grupėms. Čia buvo visko su garsių mados namų ženklais, tačiau viskas – tik pigios klastotės.
Kai tai supratome, iškart pareikalavome negaišti laiko ir važiuoti. Gidas pareiškė, kad stovės nurodytą valandą, nes tiek buvę skirta laiko. Tik kai panevėžiečių pora pagrasino skundu organizatoriams, autobusas iškart privažiavo.
Visi valdžioje praturtėja
Šiaip jau susidarėme įspūdį, kad Turkijos gyvenimo lygis yra jau labai pakilęs ir panašus į mūsų. Tiktai kaimas ten gyvena be galo skurdžiai. Jų minimalus atlyginimas panašus į mūsų, daugelis aptarnavimo sferos žmonių gauna apie 1500 litų algos.
Lavantas pabrėžė, kad gydytojai Turkijoje labai privilegijuoti – gauna iki 40 tūkst. litų atlyginimo. Kilimų audėjos dirba tik puse etato ir gauna apie 400 litų.
Gidas nenoriai kalbėjo apie politiką ir prezidentą Tajipą Erdoganą, nors būtent tą sekmadienį, kai lankėmės, vyko vietinės valdžios rinkimai. „Visi valdžioje praturtėja“, – taip pakomentavo jis pasaulyje išplatintą įrašą apie tai, kaip T.Erdoganas su sūnumi iš namų neva gabena maišus grynų pinigų.
Rusų Charkove anksčiau nebuvo
Paskutiniajame viešbutyje lepinomės prie jūros. Priėjo jauna darbuotoja ir pasiūlė kosmetologės paslaugas. Prisistatė esanti ukrainietė Oksana iš Charkovo. Savo šalyje ji baigė aukštuosius vaistininko mokslus, bet išvyko dirbti prastesnio darbo dėl didesnio uždarbio, įsikūrusi čia jau treji metai.
Iškart visi prakalbome apie jos šalies situaciją. Moteris susigraudino, sakė, susisiekianti su saviškiais, bijanti dėl jų gyvybių.
„Nesuprantu, kaip Charkove staiga atsirado tiek rusų. Jų niekada pas mus daug nebuvo, tiesiog kalbėdavo rusiškai, ir tiek. Rusus pas mus siunčia Putinas“, – buvo įsitikinusi pašnekovė.
Į Ukrainą ji kol kas neketina grįžti.
