Pirmojoje dienoraščio dalyje sužinokime apie neturistinį Tailando šiaurės rytų regioną, aplankykime princesės globojamą įspūdingą dinozaurų muziejų, išsiaiškinkime, kokius ginklus įsigijo Linas su žmona Irma, ir kaip žmonės ruošiasi sutikti 2557-uosius Tailando metus.
Šypsena – didžiausias turtas, nors ji ir nieko nekainuoja...
Dar kurį laiką lyginame Tailandą su Vietnamu: „Irma, kaip keista, mes jau 2 valandas esame Tailande, bet dar niekas gatvėje neatsikrenkštė, nenusispjovė, nepagadino garsiai oro, nenusiraugėjo per visą veidą ir nenusičiaudėjo?” Cha, juk čia šypsenų šalis, čia visai kitoks Azijos veidas, čia kultūra alsuoja visai kitomis spalvomis. Žinoma, labai didelis dėkui Vietnamui už nuostabius 2 mėnėsius, tačiau dabar mes jau savo meilės šalyje (pirmoji mudviejų kelionė prieš 5 metus būtent ir buvo po Tailandą).
Ilgai nelaukdami sėdame į autobusą ir patraukiame į šiaurės rytus – mažiausiai turistų lankomas Tailando vietoves. Pirmoji mūsų stotelė - Kon Kaenas (Khon Kaen), tačiau pasiekti ją šiuo metu ne taip paprasta. Mat atvykome Tailando naujųjų metų išvakarėse. Visi iš didmiesčių važiuoja į kaimus, provincijas aplankyti giminaičių, tėvų, senelių. Kamščiai keliuose nežmoniški, bet šiaip ne taip, po 14 valandų pasiekiame tikslą.
„Būtinai nusipirkite ginklus! Be jų jau rytoj būsite pražuvėliai!” - vandens šautuvus mums tiesia išsišiepęs gatvės prekeivis. Pasidomime mūsų viešbučio registratūroje, kas gi nutiks rytoj, ir sužinome, kad nuo rytojaus nė vienas žmogus gatvėje neturės sausos vietos ant kūno, kad nuo rytojaus net 5 paras vyks Naujųjų metų šventimas, ir pagal seną tradiciją visi laistysis vandeniu - kas kaip išmano.
Na, ką, nusiperkame ir mes tuos vandens šautuvus bei morališkai ruošiamės nuožmiems mūšiams gatvėse. O kol kas gal nuvykime apsidairyti kažkur aplink, ir mūsų taikinys – dinozaurai!
Tai pačios princesės globojamas dinozaurų parkas, muziejus ir galinga archeologų laboratorija. Kokia gi daugiau transporto priemone mes galime ten vykti, jei ne tuktuku? Pusvalandukas, ir mes jau stovime prie didžiulės dinozauro išžiodintos galvos.
Nustembame sužinoję, kad ši vieta pasaulyje – viena turtingiausių dinozaurų palikimu. Klimato sąlygos ir geografinė padėtis lėmė tai, kad daugelyje šio regiono vietovių pakasęs kelis metrus neturėtum nustebti radęs dinozauro skeletą! Čia pat aplankome ir laboratoriją, kurioje archeologai tyrinėja milijonų metų paslaptis. Viskas įstabu, ir mes vaikštome išplėtę akis kaip ilgakulniai didžiaakiai (na, tie, kur pusę veido užima akys).
Gal ir nieko, ką? Kasi sau, pavyzdžiui, lysves darže, ir opa – dinozauras guli! Juokaučiau, bet išties kalbu beveik rimtai. Čia archeologams – tikras rojus. O vykdami į šias vietas net ir nesitikėjome rasti tokių įdomybių. Eina sau, milijonai metų... Dar kartą pritariam patys sau, kad keliauti savo sugalvotu ar spontaniškai pasirinktu maršrutu yra jėga!
Vykdami tuktuku iš Dinozaurų muziejaus kelyje gauname po gerą kibirą vandens. Va, taip, paprastai ir įžūliai. “Ei, taip nesąžininga, juk naujieji tik nuo rytojaus!” Tailando vaikams tai nerūpi, jie naujuosius pradeda švęsti pora dienelių anksčiau. Na, bet negali pykti, kai oro temperatūra 35-40 laipsnių – vandens kibiriukas tikra atgaiva.
„Na, rupūžiokai, palaukite – rytoj mes jau išsinešime ir savo vandens šautuvus!” Tuktuko vairuotojas juokiasi ir net negalvoja nusiimti pozityvios išraiškos nuo veido.
Netrunkame ir mes užsikrėsti tajų gerumu. Šypsenos nuo ausies ligi ausies, širdys ploja delnais iš džiaugsmo, o skrandžiai sako: „Čia tai bent skanumėlis” – neveltui Tailando virtuvė laikoma viena prašmatniausių pasaulyje. Restoranuose beveik visur gauni storiausią enciklopediją, ant kurios parašyta MENU.
„Ne, draugai, aš čia pavargsiu skaityti ir rinktis. Atneškite štai šitą!” – bedu pirštu į atsitiktinai atverstą meniu puslapį, parodydamas vieną iš 500 patiekalą. Ir žinote, kas nuostabu? O gi tai, kad bet kokiu atveju bus labai skanu.
Tiesa, šiaurės rytų regionas pasižymi itin neturistiškais pojūčiais. Nesutinkame nė vieno keliautojo ar turisto. Dinozaurų muziejuje – net jame lankėmės tik mes du atvykėliai... Kol kas labai džiaugiamės tokiu netradiciniu kelionės maršrutu, o jau kita mūsų stotelė – Surino (Surin) miestelis, garsėjantis savo apylinkėse puoselėjama dramblių kultūrą.
Mes labai norėtume pagyventi šeimoje, kuri augina drambliuką ir neišnaudoja jo pasipelnymui. Norime pabendrauti su drambliais, kurie yra laimingi ir džiaugiasi gyvenimu.
Taigi kitoje dalyje susitiksime Surino provincijoje, atšvęsime gatvėse kaip reikiant šlapius Naujuosius metus ir nuvyksime į Ban Klango (Ban Ta Klang) kaimelį, kuriame gyvena per 200 šeimų, auginančių po vieną ar net kelis dramblius. Iki malonaus, bičiuliai!
Daugiau kelionės įspūdžių oficialiame puslapyje: https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
Šypsausi ir merkiu Jums akį, Linas ;)
AZIJOJE SUKURTAS LINO ADOMAIČIO ALBUMAS "LAIKO MAŠINA" BUS GALINGAI PRISTATYTAS DRAUGE SU LIETUVOS VALSTYBINIU SIMFONINIU ORKESTRU JAU ŠIŲ METŲ SPALĮ DIDŽIAUSIUOSE LIETUVOS MIESTUOSE
