Šiandien mąstau, kaipgi galėjo pasisukti mano gyvenimas, jei tąsyk nebūčiau sutikusi Tavęs.
Įvykiai tarsi susiklostė savaime. Galbūt tam turėjo įtakos mano spontaniškumas, gal apmaudas. Bet sutikau Tave tuomet, kai regis nebuvo vilties tavęs sutikti.
Iki smulkmenų prisimenu tą dieną, kai įsimetusi į lagaminą sportinį kostiumą ir dantų šepetėlį (juk ankstyvą pavasarį suknelių neprireiks) nusprendžiau išlėkti prie jūros. Ir visai nesvarbu, kad ankstyvo pavasario vėjas nelabai švelniai glostė veidą,kad kopų smėlis nelepino švelnumu ir nebyrėjo tarp pirštų. Norėjosi tylos ir ramybės,nes tik tyloje gimsta teisingi sprendimai.
Greičiau prie jūros! Norėjosi įkvėpti gaivaus jūros oro, vienumoje paklausyti bangų ošimo. Regis tąsyk niekam nebuvo įdomu, ką čia veikia ši vieniša moteris.
Buvo gera būti nepastebimai ir tik jūros bangos savo ošimu pasveikino atvykusią viešnią. Tarsi žinodamos gilią paslaptį, atsimušusios į krantą ją nusinešė į jūros gelmes.
Būk pasveikinta Jūra, nes tik tu esi visų įvykių liudytoja.
Kai vakarėjanti saulė metė savo liūdną spindulį krantui, ausyse suskambo dainos žodžiai: „Jūra ir krantas – du mylimieji...“
Norėjosi užmerkti akis ir nors trumpam sustabdyti šią akimirką. Ir ji sustojo. Sustojo pajutus Tavo švelnų žvilgsnį.
„Ar matai tolumoje vienišą laivą?“ – nuskambėjęs klausimas privertė tankiau plakti širdį. Tuomet dar nežinojau, kad šie žodžiai įprasmins vienatvės pabaigą.
Dar ilgai nurimusi jūra saugojo du žmones suradusius vienas kitą, dar ilgai savo paslaptingu ošimu sveikino juos suradusius savo krantą. Tame krante esame jau daugeli metų ir kiekvienas naujai išaušęs pavasaris man primena trumpas atostogas. Kiekvieną kartą žiūrėdama į Tavo akis noriu padėkoti, kad tuomet atėjai palydėti vienišo laivo. Tiesiog ačiū, kad esi.
