Galingas katerio variklis skersai išilgai farvaterio riaumoja, visu greičiu viražais skraidina prie lyno prikabintą pripūstą ratą, kuriame – rizikos mėgėjas. Šokinėja per bangas, ryja į veidą teškiamus bangų keterų purslus, o apverstas žemyn galva kapanojasi į paviršių iš vagos iš paskutiniųjų.
Nemuno ir Minijos farvateriai dabar – pilni laivų judėjimo, bet tik vienas, pažymėtas juoda vėliava su kaukolės piešiniu, sukiniais penktadienį skersavo laivakelį tiesiai prieš kitų nosis. Lyg nebūtų grėsmės susidurti.
Meškeriotojai, kurių šį savaitgalį čia buvo apstu, mažose valtelėse bandė laimę priekrantėse. Bet ir jas plaka besismaginančiųjų sukeltos bangos, o žuvys nekimba. „O juk už meškeriotojo korteles, kurių galiojimo laikas – para, sumokėjome po 10 litų, tikėjomės ramybės“, – pyko du marijampoliečiai.
Į Rusnės salą atvykusių žmonių laukia naujai įrengtos atokvėpio vietos pakrantėse. Jose pastatyti nauji informaciniai stendai, suolai, šiukšliadėžės. Tiesa, automobiliais atvykę meškeriotojai jais jau užkišo prieigas prie vandens ir ratais plūkia erdvę.
ES paramos lėšomis finansuotą projektą „Rusnės salos pakrančių pritaikymas rekreacinei žūklei ir poilsiui“ vykdė vietos bendruomenė „Rusnės sala“ . Projekto vertė – 149 tūkst. litų. Bendruomenės pirmininkas, kaimo turizmo sodybos „Pakalnės vingis“ savininkas Raimondas Plikšnys, seniūnė Dalia Drobnienė ir nemažas būrys aktyviausiųjų seniūnijos gyventojų prieš keletą dienų pristatė įgyvendintą projektą visuomenei miestelio centre.
Jame dabar į salą užsukusiems svečiams pirmiausiai krenta į akis naujas skveras, jame - rožynas informacinių stendų ir suolelių apsuptyje. Projekto rengėjai vaizdinėmis priemonėmis, tekstais ir nuotraukomis po vitrininiu stiklu čia skleidžia ekologines ir etnokultūrines žinias apie salos lobius.
Didžioji dalis jų – apie žuvis, kurių žinovas ichtiologijos mokslų daktaras, buvęs tremtinys, Šilutės rajono savivaldybės įsteigtos Sidabrinės nendrės premijos laureatas Kazimieras Gaigalas (1928-2014) Rusnėje pragyveno brandžiausius savo metus.
Čia jis parašė ir 2001 išleido knygą „Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba“, o po dešimtmečio - „Lietuvos žuvininkystė Nemuno žemupio regione“.
Citatomis iš šių knygų stendinė medžiaga ir yra vertingiausia. Santrumpos leidžia stabtelėjusiam žmogui sužinoti, kokios žuvys baseine yra vertingiausios, kokios - nykstančios, kurių ištekliai – atsikuriantys ir t.t. Žinoma, ir apie archajiškuosius žūklės įrankius, būdus, laimikių gausą.
Bet apie paukščių perimvietes stendinėmis santrumpomis žingeidus žmogus neapsiribos. Internete susiras plačiai pristatytus sparnuočių rūšių ir jų telkimosi vietų, migracijos kelių aprašymus. Beje, ornitologų galvosopis – meldinė nendrinukė (globaliai pasaulyje nykstanti rūšis) šiemet pamaryje ir Rusnės saloje nudžiugino ir profesionalus, ir mėgėjus. Jų čia perėjo dvigubai daugiau, negu pernai.
Šienapjoviai sulaukė, kol paukšteliai pirmąją vadą paaugino, tik tada į darbą paleido dalgius. Dabar - grėbia.
