Praėjusią vasarą kartu su šeima atostogavome saulėtoje Kretoje. Tai buvo ne pirmas kartas, kai lankėmės šioje šalyje, į kurią norisi vėl ir vėl sugrįžti. Tik šį kartą mintimis, svajonėmis ir pažadintu prisiminimais jausmu...
Tą žmogų aš pamačiau paplūdimyje, dirbantį savo darbą, šiek tiek nuobodžiaujantį ir išdidžiai žingsniuojantį pajūrio smėliu. Atletiškas, dėvėjo raudonus šortus. Jo žvilgsnis krypo į jūroje besimaudančius poilsiautojus, bet kadangi jūra buvo rami, jis ir toliau nuobodžiavo. Turbūt supratote – tai buvo gelbėtojas.
Kitą dieną aš vėl nuėjau į paplūdimį, mėgavausi saule ir maudžiausi jūroje. Vėl pamačiau jį... Man buvo įdomu stebėti išdidžiai ir nuobodžiai vaikštinėjantį gelbėtoją, žiūrėti, kaip jis bendrauja, stebi žmones. Kažkodėl galvojau, ar šis gražiai nuaugęs vyras galėtų būti žigolo, apie tai buvau skaičiusi Robino Gauldie knygoje „Kreta “ ( serijoje „Kelionių vadovai“ ). Knygoje net buvo atskiras skyrius, „Ko reikėtų vengti Kretoje“, kur buvo rašoma: „Graikiškai tokie vyrai vadinami „kamaki“ („harpūnai“). Jų galima sutikti vasarą. Šie vyrai įsitikinę, kad Graikijoje atostogaujančios moterys trokšta meilės romano, todėl visaip mėgina užmegzti pažintį. Jų atsikratysite, ištarę tvirtą „ne“.
Tačiau šis vyras buvo nepanašus į tokį. O ir aš – ištekėjusi moteris. Vienas mano bendradarbis sakydavo: „Jei laikausi dietos, tai nors meniu galiu peržiūrėti“ (paaiškinu: meniu, t.y., į moteris). Gal ir toliau būčiau žiūrėjusi į meniu, jei ne vienas įvykis... Tą dieną jūra nerimavo, bangos šėlo, vėjas žarstė smėlį ir, aišku, maudytis buvo draudžiama – vėjyje plazdėjo juoda vėliava... Bet argi poilsiautojai į tai kreipė dėmesį? Mano gelbėtojas lakstė pakrante, švilpuko nepaleido iš lūpų ir atrodė labai susirūpinęs. Aš gulėjau ant gulto ir skaičiau žurnalą. Man buvo ramu, pagalvojau, kaip gera atostogauti – tau niekas nerūpi... Tačiau mano ramybę sudrumstė susirūpinęs vyriškas balsas, klausdamas, ar tai ne mano šlepetės, mat didelės bangos jau plovė jas į jūrą. Atsisukau ir apstulbau – tai buvo gelbėtojas!
Pakėliau šlepetes ir pagalvojau, turbūt iš tikrųjų kartais mintys materializuojasi, aš savo mintimis tarsi prisiviliojau šį žmogų. Padėkojau ir pažvelgiau jam į akis... Patikėkite, kartais pažvelgę į kito žmogaus akis galite pagalvoti, kad jį pažįstate visą amžinybę, toks jausmas apėmė ir mane...
Nežinau, kas įvyko, tačiau mes žiūrėjome vienas kitam į akis ir negalėjome atitraukti žvilgsnio. Aš net nepamenu, ką jam sakiau savo netobula anglų kalba. O kaip tuo metu pykau ant savęs, kad taip ir patingėjau užsirašyti į anglų kalbos kursus... Atsisveikinome, ir jis nuėjo. Atsipeikėjusi pagalvojau, kaip gerai, kad tuo metu nebuvo mano šeimynos, nes elgiausi kaip vaikas.
Nors vakarop vėjas ir bangos nurimo, tačiau mano širdyje ėmė telktis audros debesys...
Kitos dienos ypač laukiau. Nuėjusi į paplūdimį, iškart akimis susiradau šį žmogų. Kaip nebūtų keista, gelbėtojas mane taip pat stebėjo. Sutrikusi aš linktelėjau galvą ir atsiguliau ant gulto. Prisipažinsiu, jausti šio žmogaus žvilgsnį buvo ypač malonu.
Aš vijau mintis apie gelbėtoją lauk iš savo galvos. Staiga prisiminiau, kad esu ištekėjusi (tarytum anksčiau būčiau tai pamiršusi) ir paradoksas, kai tau patinkantis žmogus yra beveik pasiekiamas, tu kažkodėl pradedi atsisakyti šio bundančio meilės jausmo. Tačiau jausmų audros aš nesugebėjau užslopinti...
Apie jokias pažintines ekskursijas aš net nenorėjau pagalvoti. Mano mintis ir jausmus buvo užvaldęs atletiškas gelbėtojas. Kiekvieną rytą einančią į paplūdimį, mane pasitikdavo jo akys, gundančios ir paslaptingos, kuriose, aš kas kartą labiau skęsdavau. Jutau gelbėtojo žvilgsnį, mačiau jo šypseną, skirtą man... Kartą besimaudydama atsisukau – man už nugaros stovėjo jis. Į mane žvelgė tos pačios akys, dėl kurių aš ėjau iš proto. Savo žvilgsniu jis mane glostė, jo kvapas žadino manyje įvairiausius jausmus ir mintis. Atrodė, kad niekada iki šiol nesu patyrusi nieko panašaus. Ir kodėl nesutikau jo anksčiau? Kodėl tas žmogus atsirado mano gyvenime dabar, kai aš jau turiu susikūrusi savo gyvenimą, gal ir netobulą, bet realų?
Dvi savaitės prabėgo greitai. Jos buvo apgaubtos subtiliais meilės jausmais. Tas žmogus tikrai nebuvo žigolo, nes taip ir neišdrįso pasakyti, ką jaučia man, kodėl manęs laukia, kodėl taip saugo, kai einu į jūrą, kodėl žvilgsniu palydi atgal...
Aš pražydau, jausmų uraganas ištirpdė manyje buvusią ramybę, mano akys spinduliavo jaunyste, meile, grožiu. Nors važiavau į Kretą pasisemti sielos ramybės, kalnų didybės, pilnatvės, tačiau nubudę jausmai ir meilė nepažįstamajam (juk aš nežinau net jo vardo), pažadino manyje moterį, mylinčią ir spindinčią, besijuokiančią ir žavią (aš net sau ėmiau patikti).
Dabar pagalvoju, jei mūsų žvilgsniai būtų perėję į realius prisilietimus, vargu, ar šiandien mano jausmai būtų vis dar tokie neblėstantys ir romantiški, o mintys tyros ir užburiančios...
Atsitiktinai išgirdusi Vytauto Šiškausko atliekamos dainos žodžius: „Išbučiuosiu aš tave pavasario saulėtom lūpom ir dabinsiu šviesiausių sapnų auskarais“, dar kartą mintyse nukeliavau į saulėtąją Kretą, prie jūros, o mano kūnu perbėgo šiurpuliukai, kurie patvirtino, kad užplūdęs meilės jausmas iš tiesų buvo stiprus ir jaudinantis, todėl savo istoriją drįsau atskleisti ir Jums.
