„Brangus Dieve, žinau it tikiu, kad kažkur manęs laukia žmogus, kuris mylės ir brangins mane. Žinau, kad galėsiu pasidalinti su juo laime ir ramybe. Jam patiks mano idealai, o man – jo. Jis nesistengs manęs pakeisti, ir aš nesistengsiu jo pakeisti. Mus sieja abipusė meilė, laisvė ir pagarba. Žinau, kad galėsiu pasidalinti su šiuo žmogumi svajonėmis, šviesa ir tiesa. Tiktai tas, kurį lydi meilė, tiesa ir pilnatvė gali ateiti į mano gyvenimą. Dėkoju tau, Viešpatie...“ – sukalbėjusi savo vakarinę maldelę užmigau laiminga, nes dirbti liko vos keletas dienelių iki vasaros atostogų, kurių taip laukiau visus metus.
Ryte pabučiavau savo miegančią dukrytę, ir išbėgau į darbą. Tiesiog eilinė diena darbe, tik aplink sklandė atostogų nuotaikos. Moteriškės dalinosi savo planais, ką veiks atostogų metų: keliaus, poilsiaus, darysis namuose remontus, aplankys artimuosius ir panašiai. O mano širdyje tik viena mintis:
– Man, prašau, bilietą...
– Kur?
– Ten, kur neapgaudinėja, vertina, gerbia, myli, kur aplink laimė, ir svarbiausia, kur tai nuoširdu ir tikra...
Kvailiukė, pagalvosit... Ji nori į Rojų! Ne, mielieji, aš noriu rojaus žemėje... Noriu gyvenimą nugyventi taip, kad jam baigiantis išeičiau ne iš vieno pragaro į kitą, o iš vieno Rojaus į kitą...
Tą akimirką net negalėjau įsivaizduoti, kad tas rojus taip arti manęs. Kaip yra sakoma, kad Dievas ateina ne tada, kai mes norim, bet ateina laiku.
Darbo dienai einant į pabaigą pro duris įėjo Jis ir nusišypsojo. Jis užbėgo darbo reikalais kaip kasdien, jau daugiau nei pusę metų, paklausti, ar kartu važiuojame namo ir, ar niekas nesikeičia mano planuose. Tačiau tądien aš tarsi pažvelgiau į šį žmogų kitomis akimis ir žiūrėdama į jo kerinčią šypseną pajutau širdimi, jog tiesiog myliu šią šypseną. O svarbiausia tai, jog šypsojosi ne tik jo veidas, akys, bet šypsojosi ir jo širdis. Jis buvo toks laimingas galėdamas duoti, padaryti kažką gero. Šis žmogus privertė mano širdelę plakti greičiau.
Žmogus, dvelkiantis ramybe, turintis humoro jausmą, nuginkluojantis paprastumu, nuoširdumu, nuostabus, natūralus žmogus. Kai Jis įžengė pro duris, pasidarė lengva kvėpuoti, pajutau tokią vidinę harmoniją, kurią sunku apibūdinti žodžiais.
Mudviejų kelionė namo kasdien trunka apie valandą, įskaitant darbo reikalus pakeliui. Valanda su žmogumi, kuriam galiu kažką pasakyti, o ne tik kalbėti...Valanda, kai galiu būti tuo, kas iš tiesų esu...Valanda su žmogumi, kurio turtas vidinė stiprybė, harmonija, dvasios ramybė... Jis švietė savo širdies šviesa, o joje sutalpinta viskas, ką geriausia turi žmogus.
Jis parvežė mane iki namų vartelių, kaip kiekvieną dieną, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Aš pajutau laimėjusi tarsi loterijoje, aš radau gražią žmogaus sielą... Ta siela buvo taip arti, o aš žvalgiausi toli... Negalėjau suvokti, kad didžiausi pasaulio stebuklai visada slypi paprastuose dalykuose ir yra taip arti, tik mes, žmonės, tokie akli... Akli, nes žvelgiame į pasaulį ne širdimi.
Man buvo taip sunku išlipti iš jo mašinos, taip sunku, nes žinojau, jog dabar tas momentas, kai man nieko nereikia, išskyrus tai, ką dabar turiu... Galbūt tai vadinama pilnatve, dvasine ramybe, o galbūt tiesiog Laime. Atsisveikinant aš padaviau jam savo ranką ir pajutau kaip per kūną nubėgo šiurpuliukai, siela prisipildė džiaugsmo, išgyvenau tobulą jausmą. Giliai viduje, pamaniau, po galais, juk aš privalau rinktis savo likimą, o ne susitaikyti su juo. Jam pasakius, jog tai dar ne pabaiga, aš išlipau, nors širdis troško pasakyti, jog man taip gera su juo. Taip gera.
Prabudau naktį lovytėje ir mąsčiau, kad galbūt Dievulis nori, jog mes sutiktume netinkamus žmones iki tol, kol sutiksime tą vienintelį, kad kuomet tai atsitiks, mes būtume už tai dėkingi.
Kad man kas būtų pasakęs, nebūčiau patikėjusi – aš nebenorėjau atostogų. Nelaukiau darbo pabaigos, nes teks daugiau kaip mėnesį laiko atsisveikinti su žmogumi, šalia kurio lengva kvėpuoti. Ir kaip aš tiek laiko šito nesupratau... Kaip aš šitiek laiko gyvenau uždara širdimi...
Tiesą sakant, gal ir supratu, bet tai atrodė tiesiog neįmanoma. Visų pirma, Jis gerokai už mane vyresnis, visų antra, mes abu turėjome šeimas. Manau, jog jau senokai jautėme vienas kitam simpatiją, tačiau iš didžiulės pagarbos vienas kitam tylėjome.
Tą vakarą nuoširdžiai pasišnekėjome. Užtrukome kiek ilgėliau nei įprasta. Tiesiog draugiškai leidome laiką. Laikas bėgo beprotiškai greitai – sekundės keitė minutes, minutės valandas. Reikėjo išsiskirti. Atsisveikinant apsikabinome, padėkojome vienas kitam už laiką praleistą kartu ir palinkėjome gražių atostogų. Pažvelgėme vienas kitam į akis ir abu giliai supratome, kad mudu tie, kurie eina ne išmintais takais, o ten, kur tako nėra ir palieka savo pėdsakus. Mudu ne tie, kurie plauko tik baloje, bijodami paskęsti, mudviejų širdys troško vandenyno... Ir tokių jo krantų, apie kuriuos eiliniai žmonės nenutuokia.
Tos vasaros dienos, akimirkos, kurias praleidome drauge, buvo neįkainojamos. Manau, jog mudu sugebėjome susikurti Rojų žemėje, nes kiekvieną akimirką drauge matuodavome širdimi.
Žinojome, jog negalime vienas kitam pasiūlyti daugiau, nei tą turtą, kurį turime savyje, tuos dvasioje žydinčius sodus, kuriuos puoselėjome kiekvieną dieną ir, kurie pražysta nuostabiais žiedais susitikusi mūsų sieloms. Mes negalėjome vienas kitam pasiūlyti gyvenimo, tik akimirkas, kurių nepamiršime visą gyvenimą. Akimirkas, kurias kaip didžiausią paslaptį ir turtą saugosime savo širdyse. Akimirkos, kurios suteikia sparnus. Prisiminimai, kurie primena, jog pasaulis nuostabus ir, kad gyvenimas yra toks, kokį mes patys susikuriame.
Kai Jis savo lūpomis liesdavo manąsias... Pačios saldžiausios lūpos pasaulyje. Aš niekada gyvenime neužmiršiu šio jausmo. Iš širdies į širdį... Kai Jis mane apkabindavo, aš jausdavausi tokia saugi, tokia maža ir kartu didelė, širdelė prisipildydavo tiek gerų emocijų, kad norėdavo šaukti pasauliui, kokia aš laiminga, ir dėkoti Dievui už galimybę pažinti tokią ypatingą sielą. Norėjosi kaskart šaukti, jog gyvenimas susideda ne iš to, kiek kartų įkvėpei oro, o iš to, kiek kartų tau užgniaužė kvapą...
Galėčiau valandų valandas padėjusi galvytę ant Jo krūtinės klausytis kaip Jis pasakoja apie savo vaikystę, gyvenimą, patirtus nuotykius, išgyvenimus. Aš noriu pasidžiaugti jo laimėjimais, noriu gyventi Jo laime, bet noriu būti šalia ir kai skauda.
Nemeluosiu, tas buvimas kartu ir žinojimas, kad Jis niekada nebus tavo badė širdutę kaip su peiliais. Tačiau mudu kaskart stengėmės galvoti, kad kiekviena diena – tai mažytis gyvenimas ir stengėmės jį praleisti kaip įmanoma prasmingiau. Tas žinojimas, kad kiekviena akimirka kartu gali būti paskutinė, stiprino tą šiltą jausmą, kurį jautėme vienas kitam... Štai kaip žmonės brangintų ir saugotų vienas kitą, jeigu žinotų, kad tokių akimirkų gali ir nebebūti.
Mudu padovanojome nemažai nuostabių vaizdų ir įsimintinų akimirkų vienas kitam. Žvelgti į gyvenimą naujai! Paprastuose, net nereikšminguose dalykuose įžvelgti tiek grožio.
Kai žiūrėdavau į Jo spindinčias žydras akis, į jo lūpas, negalinčias apsispręsti – šypsotis ar tylėti, aš suprasdavau išmintingiausią ir svarbiausią kalbos, kuria šneka pasaulis ir kurią sugeba savo širdyje girdėti visi žmonės, dalį. Tai tas kilnus jausmas. Ir kai Jis pagaliau apsispręsdavo šypsotis, suprasdavau tai kaip ženklą, jog prieš mane vyras, kuris taip pat mane supranta be žodžių... Atrodydavo, jog visa praeitis ir ateitis nebeturi jokios reikšmės, lieka tik esamoji akimirka ir neįtikėtinas tikrumo jausmas.
Tos akimirkos priklausė tik mudviem. Tas kvapas, kurio neįmanoma pamiršti – Jo kvapas. Ramybė. Saugumas. Šio vyro prisilietimai taip jaudino, taip giliai eidavo per širdį... Jis liesdavo mane taip ypatingai, kaip didžiausia ir trapiausią brangakmenį pasaulyje... Kai mano rankos slysdavo Jo kūnu, toks jausmas tarsi liesčiau gabalėlį puraus dangaus... Beprotiška aistra. Aistra, gimusi iš besąlygiškos pagarbos, nuoširdaus bendravimo ir atsidavimo visa esybe. Aistra, gimusi iš padėkos Dievui už suteiktą nuostabią galimybę, gyvenimo dovaną pažinti vienas kitą. Aš taip norėčiau, kad Jis liktų kūnu ir siela manyje amžinai.
Paskutinį kartą, kai buvome susitikę, mes mažai kalbėjome. Sako, pati gražiausia muzika yra Tyla... Bet ne, mes daug tylėjome, nes žodžių mudviem jau nebereikėjo. Kai pažiūri į žmogiuko akis ir žinai, ką nori pasakyti jo širdis – žodžių per maža.
Ką pasakyti, ką padovanoti, kaip nustebinti žmogų, kuris jau yra turtingas savo vidumi. Belieka padovanoti save... Savo savybėmis papildyti vienam kitą. Aš – skaudžių gyvenimo pamokų turėjusi, pakankamai protinga, ambicinga, išdykusi, tikinti Dievu mergaičiukė. Jis – ramybės, išminties, kantrybės, pastovumo, neišpildytų svajonių, atviros, kupinos meilės širdies vyras. Toks vyras, šalia kurio jautiesi moterimi. Geras žmogus, šalia kurio lengva kvėpuoti.
Mudu nesistengėme vienas kito pakeisti, o tiesiog mokėmės vienas iš kito. Mus siejo aistra, laisvė, pagarba... Kaip aš Jam kažkada pasijuokiau, jog jei man būtų 16, sakyčiau, jog pamilau Tave. Tas jausmas, kai vienas kitam suteiki laisvės pojūtį: mintims, žodžiams, apsisprendimams.
Galėčiau išvardyti tūkstančius panašių dalykų, bet ir taip supratote, ką norėjau pasakyti. Per daugybę pastebėtų smulkmenų atsiskleidžia didingas jausmas. Ir aistra išlieka ir liepsnoja tik tada, kai sugebame mylėti nevaržomai tyrai, nepamiršdami gyvenimo smulkmenų.
Štai kokias atostogas ir kokį kelialapį man padovanojo Viešpats. Padovanojo kelionę į nuostabaus vyro pasaulį... Ten, kur neapgaudinėja, vertina, gerbia, myli, kur aplink laimė, ir svarbiausia, kur tai nuoširdu ir tikra. Pažindama Jį, aš tiek daug dalykų atradau savyje.
Dar kartą įsitikinau, kad pats brangiausias pasaulyje dalykas, ką vienas žmogus gali padovanoti kitam – tai laikas. Ir nesvarbu ar tai visas gyvenimas, ar savaitė, ar diena, ar tik valanda. Tos laimės akimirkos neįkainojamos... Žmogaus širdies nenupirksi už jokius pasaulio pinigus... Štai kaip svarbu yra gyvenime nuolat šypsotis, nes kas nors gali imti ir pamilti Tavo šypseną!
Taip, kai kurie žmonės ateina į mūsų gyvenimus ir greitai išeina. O kai kurie žmonės tampa brangiais ir pasilieka truputį, palikdami nuostabius pėdsakus mūsų širdyse. Ir po to mes niekada nebebūsime tokie patys, nes esame radę nuostabią sielą! Vakar diena yra istorija. Rytojus – paslaptis. Šiandiena yra dovana. Štai kodėl tai vadinama dabartimi. Aš manau, kad tai nepaprasta... gyventi ir branginti kiekvieną momentą.
Iki vasaros atostogų pabaigos liko savaitėlė. Aš nežinau, ar Jo lūpos dar kada lies manąsias, aš nežinau, ar kada dar galėsiu Jį laikyti savo glėbyje... Bet aš žinau, kad šitas žmogus pasirodė mano gyvenime, kaip pasirodo angelas... Jis atėjo kaip angeliukas ir padovanojo man gabalėlį puraus dangaus...
Angeliukas nebus mano, bet aš laiminga žinodama, kad Jis tiesiog yra... Ačiū Tau, angelėli, kad esi... Aš Jį sutiksiu darbe, mes nusišypsosime vienas kitam ir abu žinosime, kokias nuostabias vasaros akimirkas mudu išgyvenome... Ir kai Jo nebebus šalia, aš pažvelgsiu į dangų ir mano siela prisipildys ramybės, džiaugsmo, nes žinosiu, jog gabalėlis puraus dangaus yra mano... Šito žinojimo niekas, niekada iš mano širdies neišplėš!
„Brangus, Dieve, ačiū už šią nuostabią vasarą. Ačiū, kad parodei man, jog pasaulyje esu ne viena... Pasaulyje yra dar viena žmogaus siela, trokštanti vandenyno...
Esu dėkinga viskam, kas vyko mano gyvenime, nes tai išgrynino mane, tai padėjo man tapti tuo, kas iš tikrųjų esu...“
P. S. „ Iš pradžių mūsų svajonės atrodo neįmanomos, po to – neįtikėtinos, bet kai sutelkiame visas galias, jos tampa neišvengiamos“ ( Christopher Reeve)
