Šį kartą dar nežinomais atsakymais pasidalijo režisierius Aurimas Kamantauskas (46 m.).
– Jūsų diena neprasideda be...
– „Labas rytas, mažule.“
– Kas jus labiausiai gąsdina?
– Pabudus neturėti kam ištarti „Labas rytas“. Nėra taip, kad ko nors bijau ar kad mane persekioja baimė, blogio nuojautos.
Esu optimistas, bet kartu ir šeimos žmogus. Nesu vienišius.
Aš noriu dalintis įspūdžiais, potyriais, diskutuoti, klausytis, mokytis, augti, progresuoti, būti nuolatinėje dinamikoje. Žmona Diana yra mano gyvenimo variklis. Vienatvė man būtų nepakeliamai sunki.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Žmona ir yra mano didysis įkvėpimas. Be jos neveiktų jokie kiti įkvėpimai, kuriuos atrandu šiuolaikinio šokio festivaliuose, meno muziejuose, parodose, Kopenhagos ir danų laimės tyrinėjimuose, pašnekovuose, kuriuos kalbinu „Kamantinėjimuose“, kelionėse, tarptautiniuose renginių organizatorių kongresuose, kur sutinku išskirtinai įdomių asmenybių.
– Kas labiausiai pykdo?
– Pesimizmas, negatyvas, apatija, godumas. Jei kiekvienas gebėtų mėgautis ir džiaugtis tuo, ką turi, būtų mylintys, smalsūs, nuoširdūs sau ir aplinkiniams žmonės, tikiu, ir karo nebūtų. Moterys gimdo vaikus ne tam, kad jie kariautų, bet kad jie mylėtų ir būtų mylimi.
– Gražiausias išgirstas komplimentas?
– Esu labai laimingas – kasdien sulaukiu komplimentų. Manau, lietuviai išmoko juos sakyti. Priimti – taip pat. Vakar nepažįstamas žmogus priėjo, padėkojo ir pagyrė už Nacionalinius architektūros apdovanojimus.
O užvakar gavau pakartotinį komplimentą, kurį priimti ir suvokti jo svorį prireikė kone pusmečio.
Iškart, kai įvyko Druskininkų, Lietuvos kultūros sostinės, atidarymui mano režisuota „Didžiojo Čiurlio“ premjera, maniau, kad tie komplimentai yra visuotinės ką tik įvykusio re(n)ginio euforijos išraiška.
Bet kai komplimentas ir vėl mane aplankė po pusmečio, pradedu patikėti, kad man pavyko sukurti labai stiprų „wow“ efektą. Komplimentų sulaukiu ir už grožį, stilių, bet gražiausi man yra už darbus, kūrybą, santykius.
– 3 dalykai, be kurių negalėtumėte gyventi?
– Be žmonių, be kūrybos ir savirealizacijos.
– 3 žodžiai, geriausiai jus apibūdinantys?
– Ramus, kantrus, ambicingas.
– Geriausios atostogos buvo...
– Visos atostogos yra geriausios. Dabar labai laukiu kelionės su šeima į Portugaliją.
Kai paaugliai vaikai atranda savo norų ir, jų manymu, tik jiems vieniems suprantamą pasaulį, didžiausia laimė rasti visiems mums, penkiems šeimos nariams, tinkamą datą ir šalį, kur vienbalsiai norėtų vykti visi.
Ypač kai Benediktas jau turi pirmą atsakingą teniso trenerio darbą, o vyriausioji dukra Ugnė jau treji metai dirba ir gyvena savarankiškai, tad derintis prie šeimos atostogų grafiko prireikia pastangų.
Jau nekalbu apie vaikų skirtingus pomėgius. Labiausiai vertinu laiką kartu.
– Kur slypi laimė?
– Geruose santykiuose šeimoje ir kai esi mylimas vaikų.
– Pats beprotiškiausias dalykas, kurį esate padaręs dėl meilės?
– Įsimylėję ir mylintys žmonės yra tokie žavūs net būdami bepročiai. Jei ir padariau ką nors beprotiško, man tuo metu tai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas.
Iš esmės esu labai apdairus. Būdamas renginių režisieriumi visada turiu planą A, B, C, D ir E...
Tad tikėtina, kad intrigos mano poelgių beprotiškume yra labai mažai. Iš šalies matyti geriau, tad gal reikėtų klausti žmonos ar vaikų.
– Gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Visada norėjau greičiau suaugti.
Buvau labai smalsus, o dėl tėvų diplomatijos ir demokratiško auklėjimo galėjau pažinti daug skirtingų sporto šakų, bendrauti su vyresniais už save, daryti tai, kas man įdomu, ką noriu, kas motyvuoja, kuo tikiu.
Tai yra gražiausia ir brangiausia, ką turėjau savo vaikystėje. Labai myliu savo tėvus už šią mano smalsumo laisvę, pasitikėjimą.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Neskaitant pirmųjų renginių organizavimo užsakymų dar būnant studentu, pirmieji oficialūs darbai buvo du vienu metu – Klaipėdos Simono Dacho mokykloje dėsčiau teatro istoriją ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijoje lankytojų centre oficialiai dirbau specialistu, tačiau buvau priimtas į šią poziciją tam, kad suorganizuočiau jubiliejinį parko dešimtmečio renginį.
– Kokia mėgstamiausia jūsų spalva?
– Mėlyna ir juoda.
– Geriausia vieta Lietuvoje?
– Namai. Susikūrėme svajonių namus, kuriuose labai gera būti.
– Kas jus gelbėja nuo rutinos?
– Utopijos vertimas realybe ir sudėtingiausio kūrybinio kelio pasirinkimas.
Tai leidžia atrasti naujus sprendimus, žmones, patirtis, emocijas, naujus norus ir ambicijas.
– Geriausias išgirstas patarimas?
– Kiekvieną rytą bloknote užsirašyti 10 svarbiausių norų, neatverčiant ir nežiūrint, ką užrašiau vakar.
– Kada pastarąjį kartą verkėte?
– Užvakar. Baigęs žiūrėti serialą „Viena diena“. Man labai patinka geras kinas, kuris užspaudžia gerklę.
– Ko labiausiai savyje nemėgstate ir ką mėgstate?
– Aš myliu gyvenimą ir tokį save, kokį sukūrė ir išauklėjo tėvai, išugdė mokytojai, dėstytojai, užaugino žmona, vaikai ir savo pasitikėjimu praturtino klientai, jų projektai bei mano komanda, kuria labai didžiuojuosi ir dėkoju už galimybę kurti, įgyvendinti visas mano idėjas ir fantazijas.