Naująjį BTV sezoną A. Valinską vėl išvysime vedantį šią laidą.
Mūsų susitikimas vyksta Seimo rūmuose, 301-ajame kabinete. “Arūnas Valinskas. Informacinės plėtros komiteto pirmininkas” — užrašyta ant durų. Tautos prisikėlimo partijos vedlys, buvęs Seimo pirmininkas šiltai pasisveikina. Vasariškai ištuštėjusiame Seime parlamentarų vos vienas kitas.
Tačiau pokalbis sukasi ne apie politiką. Į televiziją grįžtanti laida abiem žadina prisiminimus.
— Kada tai buvo, Arūnai? — bandau prisiminti vieną pirmųjų žaidimo “TAIP. NE” laidų, kurioje anuomet su kolegomis žurnalistais teko dalyvauti.
— 1992-ųjų balandį, — pirmosios laidos datą pasako buvęs jos vedėjas. — Dabar supratau, koks aš senas.
Pakikendami prisimename nevykusį mano debiutą, kai likus kelioms minutėms iki tiesioginio eterio apėmė nenusakoma baimė. Pabalusią ir amą praradusią mane pamatęs A. Valinskas akimirksniu sumojo: “Pidisoką” (50 gramų. — Red.) jai greitai, o tai išsities čia dar man prie kojų!” Bandžiau priešintis, kad degtinės negeriu. Išgėriau.
Po dvidešimties metų pasiūlau sužaisti tą patį žaidimą. Aš ir vėl pateikinėju klausimus, o Arūno paprašau į juos atsakyti “Taip” arba “Ne”. Tik šįsyk — su komentaru.
— Ar pačiam kada nors yra tekę dėl drąsos maktelėti “pidisoką”?
— Taip. Nors tai darau retai ir, jei darau, tai ne dėl drąsos. Dirbantis protas suvokia vieną paprastą dalyką, kad tai suteikia ne daugiau galimybių, bet, atvirkščiai, sukelia problemų.
Kadaise prieš vieną kalėdinį renginį Vilniaus sporto rūmuose vyko kartingų lenktynės, kurias organizavo Lietuvos čempionas lenktynininkas Darius Jonušis. Mes su krepšinio treneriu Rimu Kurtinaičiu jose dalyvavome. Ir patekome į finalą.
Prieš atrankos turus D. Jonušis pasakė: “Nuo 50 iki 100 yra ta riba, kuri padeda.” Nors tada buvome ne gatvėje, bet vis tiek prie vairo, su Rimu nusprendėme, kad prieš startą atsipalaidavimui mums reikia po 70 gramų. Pasiteisino. Kvalifikaciniame važiavime užėmėme pirmą ir antrą vietas.
Tačiau televizijoje yra kitaip. Jeigu eini į eterį bijodamas — blogai. Jeigu abejingas — dar blogiau. Turi jaudintis ir būti atsakingas už tai, ką pasakysi scenoje ar ekrane. Bet tą jaudulį malšinti alkoholiu yra neprofesionalu.
Teko dirbti su daug žmonių, kurie laikėsi panašių nuostatų. Kad ir su amžinatilsį Vytautu Kernagiu. Po renginių dažnai smagiai pasėdėdavome.
Gerti galima prieš darbą, po darbo, bet jokiu būdu ne vietoj darbo.
— Žaidimas “TAIP. NE” grįžta po 20 metų. Per tą laiką užaugo nauja karta, kuri apie šį projektą galbūt net nėra girdėjusi. Ar taisyklės bus tos pačios?
— Taip. Tai vienintelis pasaulyje žaidimas, kuris labai priklauso nuo organizatorių ir rengėjų. Vedėjas įstato abi dalyvių poras į labirintą, iš kurio jie gali išeiti klausinėdami ir išgirsdami atsakymą “Taip” arba “Ne”.
— Viktorinos ir žaidimai televizijose vis labiau populiarėja — žiūrovai pageidauja intelektualesnių laidų. Matėme “Lyderius” su Alfredu Bumblausku per LTV, “Kas? Kur? Kada?” su Robertu Petrausku per TV3, “Protų mūšius” su Aidu Puklevičiumi per “Lietuvos ryto” televiziją. Naująjį TV sezoną jų bus dar daugiau. Ar nepavėlavote į šį traukinį?
— Ne. Tai jie pavėlavo. Juk mes šį žaidimą pradėjome prieš 20 metų. Tam tikru laiku viktorinos, kaip žanras, netruko pavirsti loterijomis. Kaip “Teleloto” — kai laimi pinigų ne už savo žinias, bet už savo sėkmę. O viktorinose lydi ir žinios, ir sėkmė.
Kai tų žaidimų buvo ne tiek daug, kaip antai “Žodžių mūšis”, “Pusę per pusę” ar “TAIP. NE”, “Teleloto” greitai išpopuliarėjo dėl to, kad ten buvo milijonai. O žodis “milijonas” masina.
Man visada labiau patikdavo, kai rezultatas yra ne laimėjimas, bet azartas ir gerai praleistas laikas. Juk kai žiūri krepšinį, taip pat nieko nelaimi (na, nebent esi pastatęs lažybose), bet jauti pasitenkinimą dėl laimėjimo ar dėl puikiai praleisto laiko.
Taigi pavėlavę tikrai nesijaučiame, juolab kad kai kurie žaidimai kitose televizijose dar nespėjo įsibėgėti, o kai kurie jau ir baigėsi. Kadaise pasakiau kaip Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius: “I’ll be back.” Ir sugrįžau.
— Ar šiame žaidime bus koks nors daiktinis ar piniginis prizas?
— Taip. Kiekviename žaidime bus prizai už kiekvieną atspėtą klausimą. Vėliau žaidėjų laukia du pusfinaliai, kuriuose žaidžiama iki dviejų pergalių — bus galima laimėti 2:0 arba 2:1. Pusfinalių laimėtojai susitiks superfinale.
Finale palikome rankomis išmetamą kauliuką, kuriam iškritus paaiškės, koks bus pagrindinis prizas — jis gali būti nuo 5 iki 10 tūkstančių litų arba automobilis.
— Svetimus pinigus mėgsta skaičiuoti dažnas. Esate Seimo narys — ar ketinate už šį darbą neimti atlygio?
— Palikime šį klausimą neatsakytą nei “Taip”, nei “Ne”. Būna atvejų, kai laidos vedėjas gali atsakyti “klaustukas”, taip ir užrašykite. Ir dar — skliausteliuose — juokiasi.
Palauksiu, kol atsiras drąsuolių, kurie įrodys, kad laidos kūrimas, klausimų parengimas ir laidos vedimas nėra kūrybinis darbas. Jei tokių atsiras, nulenksiu prieš juos galvą.
Beje, pagal žaidimo “TAIP. NE” taisykles, jeigu laidos vedėjas į klausimą neatsako, galite pateikti kitą.
— Tuomet kitas klausimas. Ar rudenį ketinate dalyvauti rinkimuose į Seimą? O galbūt grįšite į pramogų pasaulį?
— Taip, ketinu.
O iš pramogų pasaulio niekada ir nebuvau išėjęs. Po kelerių metų politikoje galiu paaiškinti, kuo skiriasi politika nuo pramogų pasaulio. Tiksliau — nuo šou verslo. Politika ir yra šou verslas. O pramogų pasaulis yra tik šou.
Pinigai, kuriuos gauna pramogų pasaulis, negali būti lyginami su pinigais, kurie sukasi politikos šou versle. Kitaip sakant, skirkime kekšę nuo žmonos.
— Beje, apie žmoną. Ar Ingą Valinskienę naująjį sezoną taip pat matysime kurioje nors televizijoje?
— Taip. Nežinau, ar pamatysime kaip vieną ar kitą personažą kurioje nors laidoje, tačiau tikrai žinau, kad išvysime ne viename TV kanale darančią tai, ką ji puikiai moka — dainuojančią ir vaidinančią.
— Ar būtų galima teigti, kad Arūnui Valinskui viena iš įdomiausių temų yra istorija?
— Ne. Nes yra labai daug įdomių dalykų ir fizikoje, ir chemijoje, ir literatūroje. Kita vertus, istorija apima viską. Net ir fizikos atradimus konstatuoja istorija. Tai — universalus mokslas. Tačiau fizikai pasakytų, kad gamtoje viskas vyksta pagal fizikos dėsnius, taigi svarbiausia yra fizika. Bet juk gamtos vaikai — žmonės — yra istorijos variklis.
Man, kaip laidų vedėjui, svarbiausias mokslas yra lietuvių kalba. Tai — mano darbo įrankis, kuriuo nuolat naudojuosi.
Neseniai išsitraukiau 1993 metų laidos “TAIP. NE” aplankus, kuriuose sudėtos kiekvienos laidos kalbininkų pastabos. Jau tuomet samdėme kalbininkus, kurie prižiūrėjo mūsų kalbą.
Taigi iš visų mokslų man svarbiausia lietuvių kalba. O visa kita yra proto ir kolektyvo iššūkis žaidėjams.
Beje, mes negalvojame klausimų, į kuriuos nebūtų galima atsakyti. Nes juk kiekviename sporte turi kas nors laimėti.
— Jeigu galėtumėte grįžti į praeitį, ar vėl pasirinktumėte teisės mokslų studijas?
— Taip. Na, galbūt anuomet dar būčiau pasirinkęs rusų kalbą. Kodėl rusų? Todėl, kad ten sutikau Ingą Valinskienę, ji studijavo šią specialybę.
Nors mano teisės studijos truko net 18 metų, bet net ir po tiek laiko, kai pagaliau pavyko tapti teisės mokslų magistru, nesigailiu.
— Ar yra kokia nors paslaptis, kodėl grįžtate į BTV?
— Ne. Nėra jokios paslapties. Išskyrus aplinkybių sutapimą. Bendradarbiavimo istorija prasidėjo šiemet nuo “Auksinių svogūnų” renginio, kai netikėtai BTV pasiūlė juos atgaivinti savo eteryje. Vėliau jie pasiūlė atgaivinti ir šį žaidimą, nes ne vienus metus “TAIP. NE” buvo rodomas per šį kanalą. Perklausiau, ar jie kalba rimtai. Patvirtino. Ir žodis tapo kūnu.
— O jeigu BTV pasiūlys sugrąžinti “Dviračio žynias”, sutiksite?
— Taip. Tokias, kurios buvo tada, kai mes jas pradėjome. Labai to norėčiau.
Anuomet pradėjome nuo vienos laidos per dvi savaites. Vieną savaitę buvo rodomas “Bentski šou”, kitą — “Dviratis”. Tačiau ambicijų karai privertė išsiskirti.
Kai atsidūrėme BTV, laidą teko rengti kas savaitę. O vėliau TV vadovybė pasiūlė “Dviračio” laidą leisti kasdien. Buvo tikras šokas. Juk iš pradžių kas dvi savaites vos ką nors išspausdavome. O čia — kasdien!
Tuomet ištiko stresas, kuris kaip sportininkus per varžybas priverčia pasiekti geriausius rezultatus. Taip nutiko ir mums. Kažkaip viskas išjudėjo ir išjudėjo taip greitai, taip smagiai, kad dabar norisi grąžinti galbūt ne pačią laidą, bet tuos laikus.
Buvome viena darni komanda — it kumštis. Vien dėl tų kelerių metų, kuriuos praleidau BTV kurdamas “Dviratį”, jau galiu sakyti, kad ne veltui gyvenau.
— Grįžtate į BTV eterį kartu su žaviąja asistente Renata Mikailionyte, su kuria dirbote ir prieš 20 metų. Ar ją sugrįžti irgi įkalbėjote jūs?
— Taip. Ir ne tik dėl televizijos. Intriguoja? Nežinau, ar yra bent viena asistentė ar mano prodiusuojamų laidų vedėja, nesuguldyta su manimi į lovą.
Būtų gerai pasikviesti visas jas — Donatą Kalnevą, kuri dabar yra maestro Gintaro Rinkevičiaus žmona, Iloną Penkauskienę, tą pačią Renatą ir daugybę kitų — į vieną plačią lovą ir tegul visi, kam reikia, ten aiškinasi.
— Esate prieštaringa asmenybė — galbūt ir dėl televizijos, ir dėl politikos atkrito nemažai draugų. Ar jų dar daug turite?
— Ne. Ir ačiū Dievui. Nes jeigu draugų turi daug — jie nėra geri, o jeigu jie geri, jų nebūna daug.
— Ar yra klausimas, į kurį niekada neatsakytumėte?
— Taip. Į jį ir dabar neatsakysiu. Ir to klausimo nepateiksiu.
Iš grožio pasaulio — į televiziją
Į viktoriną “TAIP. NE” grįžta ir žavioji A.Valinsko asistentė manekenė, mados renginių organizatorė ir prodiuserė Renata Mikailionytė (38 m.).
Renatos vardas labiau siejamas su mados ir grožio pasauliu. Ji — viena iš modelių agentūros “Image Group” įkūrėjų, mados festivalių “Mados infekcija”, “Mados injekcija” bei daugybės kitų mados renginių organizatorių.
Tačiau šiltuoju metų laiku moteris laiką leidžia tarp augalų. Tai — nauja jos aistra. Vilniaus kolegijoje Renata mokėsi želdinių ir jų dizaino specialybės.
“Liko tik apsiginti diplominį darbą”, — sako R.Mikailionytė ir nė kiek neišgyvena, kad to nepadarė iš karto. Kaip ir visus kitus darbus, ji nori tai padaryti rimtai ir neskubėdama. Renatos sumanymas želdiniais papuošti Vilniaus miestą kol kas dar bręsta galvoje ir laukia sostinės vadovų pritarimo.
Apie televiziją ilgus metus net negalvojusi R.Mikailionytė prisipažįsta, kad A.Valinsko pasiūlymas grįžti į žaidimą buvo netikėtas ir patrauklus.
— Sugrįžti į televiziją jus įkalbino A. Valinskas? — “TV antena” paklausė R.Mikailionytės.
— O kas gi daugiau? (Juokiasi.) Kai paskambina Arūnas ir ką nors pasiūlo, žinau — nuobodu nebus, kuo nors vis tiek nustebins. Pasiūlymas buvo netikėtas, bet ilgai įkalbinėti nereikėjo. Prisidėjo ir nostalgija, ir sena draugystė.
Į kiekvieną darbą žiūriu su derama pagarba ir džiaugsmu. Jei Dievas siunčia darbą, reikia jį priimti. Svarbu, kad užtektų sveikatos. O tai, kad esu reikalinga ir vertinama, džiugina. Apie televiziją negalvojau jau daugelį metų.
— Ar pamenate, kaip anuomet patekote į viktoriną “TAIP. NE”?
— Tai buvo galbūt 1994-ieji. Dalyvavau konkurse “Top Model”. Jame Arūnas mane pastebėjo, paskambino ir pasiūlė kalėdinėje “TAIP. NE” laidoje pabūti Snieguole. Tada Kalėdų Senelį labai linksmai vaidino Haris Mackevičius. Po šios laidos A. Valinskas pasiūlė tapti viktorinos vedėjo asistente.
— Per tiek metų draugystė neišblėso?
— Ne. Pamenu, pirmą mūsų bendro darbo pusmetį aš jo labai bijojau. Nors jis dažniausiai juokaudavo, tačiau kol to žmogaus nepažinojau ir nebuvau užsiauginusi storos odos, sutrikdavau. Nesu nei aštrialiežuvė, nei pikčiurna. Be to, su šiuo žmogumi pyktis būtų sunku.
Mes taip ir nebuvome nė karto susipykę. Atvirkščiai — po kelerių metų tapome labai gerais draugais. Pajutau iš jo ir meilę, ir užuovėją. Arūnas yra pasakęs: “Jeigu tau kada nors kas nors atsitiks ir aš sužinosiu, kad man nepaskambinai ir nesikreipei pagalbos, labai įsižeisiu.” Jis tikrai labai geras draugas. Toks jau jis yra — jeigu myli, tai myli, jei ne, geriau nesipainioti po kojomis.
— Šiuo atveju “myli” — rizikingas žodis. Juk ne vieną asistentę gandonešiai yra suguldę su A.Valinsku į vieną lovą. Ar nebijote apkalbų?
— Tikrai nebijau. Mūsų draugystė yra tokia tikra ir atvira, kad nėra ko slėpti. Santykiai pagrįsti didžiule abipuse pagarba ir niekada nebuvo ypač artimi — nė vienas nekišdavome nosies į asmeninius reikalus.
O meilė juk gali būti visokia. Visada žinojau, kad jeigu reikės Arūno pagalbos — jos sulauksiu. Žinoma, anuomet visko yra buvę, ir Valinskiene gatvėje mane pašaukdavo...
— Dažniausiai jus matome per mados renginius, bet pastaruoju metu pasinėrėte į augalų pasaulį. Ką veikiate dabar?
— Šiuo metu dirbu kraštovaizdžio specialiste kompanijoje “Floralita dizainas” su nuostabiu kolega, profesionalu ir savo mokytoju Vladimiru Eicher Lorka. Tai — dar vienas man labai brangus žmogus, mokytojas ir geras draugas.
Vis dėlto šis darbas yra sezoninis. Rudenį laukia “Mados infekcija”, “Mados injekcija”, Juozo Statkevičiaus mados šou, Roberto Kalinkino, Ellos Tatarinovos kolekcijų pristatymai.
Mados renginių grafikas sudarytas metams į priekį. Šios srities tikrai nesiruošiu mesti. Stengiuosi abu užsiėmimus suderinti, juolab kad tai leidžia jų sezoniškumas.
Kuriami net anekdotai
Žaidimas “TAIP. NE” buvo toks populiarus, kad apie jį kurdavo anekdotus.
Valinskas žvaliai paskelbia naują temą — “Daiktas”. Pasipila klausimai.
Žaidėjas: Valgomas?
Valinskas: Ne.
Žaidėjas: Naudojamas namuose?
V. (Pamąstęs.): Na... Taip.
Ž: Kiekvienuose namuose yra?
V: Taip, beveik kiekvienuose.
Ž: Gal naudojamas buityje?
V: Taip.
Ž: Tuomet viskas aišku. Nebėr daugiau ko ir klausinėt. Atsakymas — moteris.
