Kino ekrane pasakojama ir skaudi paties L.Peterio santuokos ir skyrybų patirtis.
Nors režisierius apie tai galėjo pasikalbėti su psichologu ar lankydamas grupinę psichoterapiją, jis to nepadarė – sukūrė kino filmą.
Į 9-ąjį Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį atvykęs režisierius L.Peteris ir jo bendraamžė prodiuserė Elsa Kremser jaudinosi prieš susitikimą su sostinės žiūrovais.
Jie yra ne tik filmo autoriai, bet ir herojai. Kai Levinas tuokėsi, jam tebuvo dvidešimt metų. Po poros metų šeima iširo.
Skyrybos jam sukėlė daug nusivylimo, skausmo, bet kartu suteikė ir palengvėjimą.
Prodiuserei E.Kremser, dabartinei režisieriaus gyvenimo draugei, taip pat buvo svarbu išsiaiškinti, kodėl jos draugas išsiskyrė su savo pirmąja žmona.
Ar toks žmogus dar gali užmegzti naują meilės ryšį? Ko jis tikisi? Ar jis sugeba įsipareigoti, pasižadėti?
Klausimai, į kuriuos kasdienybėje jauni žmonės nerado atsakymo, tapo dokumentinio filmo dalimi.
Nutarę kūrybiškai perteikti savo patirtį Levinas ir Elsa filme kalba atvirai, nesidangstydami nutylėjimais. Kur dingsta meilė, kai ją prislegia santuokos antspaudas? Kodėl jos nuo žlugimo kartais neišgelbėja netgi pagarba, prieraišumas, nusistovėjusios tradicijos?
Ir atvirkščiai – kodėl taip tvirtai vienas kito laikosi sutuoktiniai, nors meilės lizde kandžioja vienas kitą ir plaka rimbu?
Levinas su Elsa rado porą, kuri filme kalba už kadro, o kamera slenka praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio interjeru, kuriame dominuoja raudonas kilimas ir šviečia auksu pagražinti veidrodžio rėmai.
Kamera sustoja prie durų, ant kurių užrašyta: „Privatu”. Šis kambarys – meilės lizdas.
Sutuoktiniai ramiai pasakoja, kodėl jie prie lovos pasideda odinį diržą, antkaklį, o prie metalinio galvūgalio prirakina antrankius.
Sadomazochistų porą filmo kūrėjams pavyko aptikti užmezgus ryšį internetu su tam tikrų lytinių poreikių bendruomene.
Tai daugiau nei 10 metų susituokę vokiečiai, vyrui ir moteriai – šiek tiek per 40 metų. Jų veidai dokumentiniame filme nerodomi, nes jie kalba apie neįprastus dalykus miegamajame.
Tvarkingi, vienas kitam įsipareigoję, vienas kitą mylintys sutuoktiniai tikina: žmonės laimingi gali pasijusti tik tada, kai kūnas nemeluoja. Sadomazochistai įsitikinę, kad kūnas būna atviriausias, kai kenčia.
„Niekada nežinau, ar nusirengęs jis iš pradžių mane paglostys, ar ims kandžioti, primuš, o tada atgailaudamas ims aistringai mylėti”, – prisipažįsta anoniminė filmo herojė.
Vyras taip pat nesiskundžia nuoboduliu miegamajame, nors ir žino, kad pasitenkinimą pasiekia suteikdamas partnerei skausmo.
Vokietijoje tokių porų – ne viena. Sociologinės apklausos rodo, kad apie 17 proc. vokiečių leidžiasi į sadomazochistinius ryšius.
Norėdami paįvairinti intymią patirtį, partneriai sąmoningai pasirenka kankinimų labirintą, o pasiaukojimas ir meilė partneriui padeda ištverti skausmą.
„Ar sadomazochistai laimingesni už kitus sutuoktinius, kurie lovoje nemėgsta kankinančių eksperimentų?” – klausiu režisieriaus Levino. „Tegu į šį klausimą atsako žiūrovai”, – šyptelėjo jis.
Pradėjus kurti filmą, nei Levinas, nei Elsa nežinojo, kuo jis baigsis. Aiškaus siužeto nebuvo.
Kino juostoje – daug spalvingų asmenybių. Paties Levino tėvas, 10 vaikų užauginę garbaus amžiaus ūkininkai, iš Murmansko į Vokietiją persikėlusių akordeonininkų Elenos ir Ruslano šeima.
Pasakojimas apie tiroliečius ūkininkus Johanną ir Friedrichą buvo taškas, nuo kurio pradėjo rutuliotis dokumentinis filmas.
Johanna myli Friedrichą, tik nekenčia blondinės. Blondine ji vadina alų, kurio padauginti mėgsta Friedrichas. Bet šie du žmonės, norėdami praturtėti, žinojo – jie turi remtis vienas į kitą, dalytis ne tik bendru stogu, bet ir darbu.
Sunkiausiai įkalbinėjimams filmuotis pasidavė Levino tėvas. Tik filmuojant režisierius sužinojo, kad pirmoji jo tėvo santuoka taip pat truko labai trumpai. Pora išsiskyrė praėjus pusmečiui po tuoktuvių.
„Buvau iškeistas į kitą vyrą”, – liūdnai filme kalbėjo Levino tėvas, tąsyk supratęs, kad santuoka neapsaugo nuo įsimylėjimo.
Vyras sutiko kitą moterį – Sabiną, kurią vadina savo gyvenimo meile.
Tačiau ryšys su ja irgi nutrūko.
Gimus Levinui jo motina kažkodėl buvo nelaiminga. Gal po pusmečio ji paprašė Levino tėvą išeiti iš namų. Vyras pakluso. Antrą valandą nakties susirinko savo daiktus ir užtrenkė buto duris.
Iki šiol jis nežino, kodėl taip pasielgė, kodėl nekovojo dėl savo sūnaus motinos meilės.
Kitos ir neturėjo, tik tą vienintelę Sabiną. „Yra dalykų, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais”, – teisinosi Levino tėvas.
– Jūsų filme vyresnio amžiaus sutuoktiniai atrodo kur kas tikresni, tačiau jauni žmonės – abejojantys. Kodėl? – paklausiau režisieriaus L.Peterio.
– Įdomus klausimas. Jauni žmonės, tokie kaip aš ir Elsa, daug svarsto ir abejoja.
Iš tikrųjų įmanoma tiktai kelti klausimus, o atsakymą gali pateikti tik gyvenimas.
Manau, pasitikėjimas, įsipareigojimas, tiksliau, drąsa būti atsakingam už kitą yra tai, kas sieja žmones. Reikia turėti drąsos užmegzti meilės ryšį.
– Teigėte, kad skyrybos jums sukėlė šoką, bet kartu pajutote palengvėjimą. Kuo buvote nusivylęs?
– Po skyrybų buvo tam tikrų skaudžių dalykų, kurių nesugebėjau išsakyti žodžiais, man reikėjo tai pasakyti vaizdų kalba. Nežinojau, kas yra svarbiausia, todėl filmas – tai buvo kelionė į savo vidų, kodėl man taip atsitiko.
Supratau, kad ir mano mylimajai Elsai nebuvo labai malonu, kad aš buvau išsiskyręs, sutrikęs.
– Ko bijo jauni žmonės susipažindami vienas su kitu?
– Jie bijo suklysti, kartoti savo tėvų klaidas. Mano tėvams santuoka taip pat nepasisekė, jie nesugebėjo kartu gyventi.
Jaunoji karta dažnai perima karčią savo gimdytojų patirtį.
Todėl turime būti atlaidesni, lankstesni nei mūsų tėvai, turime sugebėti prisitaikyti prie kintančių dalykų, kurie susiję su emocijomis, profesija, lytiniais poreikiais.
Manau, šeimoje nėra prasmės konkuruoti.
Kita vertus, mūsų kartos biografija yra kitokia.
– Kaip suradote kitus herojus? Kodėl reikėjo pasakoti apie juos?
– Kai pradėjome kurti filmą, neturėjome plano, nebuvo taip, kad viską žinojome nuo pradžių iki filmo pabaigos. Kai pradėjome filmuoti ūkininkus iš Tirolio, iš tikrųjų netgi neįsivaizdavome, kad yra tokių žmonių.
Mes ėjome nuo vienos istorijos prie kitos.
– O kaip atradote sadomazochistus? Dažnai vyrauja nuomonė, kad intymūs ryšiai yra santuokos pagrindas. Jei jie nesklandūs, dažnai sakoma: „Nesutapo charakteriai.” Iš tikrųjų juk vyras ir moteris lieka nepatenkinti intymumu?
– Ėmėme mąstyti, o kaip sekasi tiems žmonėms, kurių seksualumas yra šiek tiek kitoks nei didžiosios dalies suaugusiųjų.
Mes ieškojome tokių partnerių, kurie būtų viskuo patenkinti, bet iš tikrųjų būtų sadomazochistai.
Paaiškėjo, kad partnerius, save vadinančius sadomazochistais, gali sieti labai tvirti ryšiai.
– Kaip manote, kada žmonės būna laimingi?
– Kiekvienu atveju partnerystė yra unikali. Ryšiai gali būti nuolat tobulinami.
Jeigu žmonės ko nors rimtai ieško, jie sugeba rasti – nesvarbu, ar tai būtų muzikavimas kartu, ar sadomazochistiniai žaidimai, ar mėgavimasis tyla.
Tik reikia turėti tai, kas abiem būtų bendra.
