– Papasakokite, ką piešėte, kai su jumis susisiekėme, – paprašėme animatorės.
– Kol kas tai tebūnie paslaptis. Pasakysiu tik tiek, kad noriu pratęsti jau seniau pradėtą darbą, susijusį su baltų dievybėmis. Aš trokštu sukurti seriją baltų dievų portretų 3D formatu.
Tikėjausi paramos iš atitinkamų organizacijų, bet jų nesulaukiau. Nepaisant to, vis tiek nusprendžiau, kad ši tema yra labai įdomi. Be to, labai mažai žmonių bandė vizualiai parodyti, kaip mūsų protėvių garbinti dievai galėtų atrodyti.
Kas žino, galbūt naujas trumpametražes animacijas pavyks sukurti. Vis dėlto tam reiktų nemažai darbo ir laiko, o duoną visiems reikia valgyti (juokiasi).
– Kuo užsiimate gyvenime? Juk, kaip pati sakėte, duoną valgyti tai reikia.
– Esu žaislų dizainerė ir laisvai samdoma vizualizatorė. Kuriu koncertams ir įvairiems renginiams skirtas animacijas, internetines išklotines, 3D maketus skulptūroms ir, žinoma, animacijas, veikėjus mobiliųjų įrenginių žaidimams. Galiu tęsti ir tęsti šį sąrašą.
– Taigi, 3D animacijos yra kuriamos tik laisvu nuo darbų metu? Kaip viską spėjate?
– Filmukai, tokie kaip „Paukštis Ivanas“, „Baltų laumė“ ir „Amerindijos vilkai“, buvo sukurti prieš pradedant dirbti visu etatu. Po to, žinoma, laiko kurti animacijas neliko. Šiuo metu užsiimu veikėjų dizainu, vystau naujas idėjas. Tuo, kas nereikalauja labai daug laiko.
– Kodėl animacijoms pasirinkote būtent šių veikėjų motyvus?
– „Paukštis Ivanas“ atsirado klausant kompozitoriaus Stanley Myerso įrašų. „Paukštis Ivanas“ – tai metaforine animacija, muzikos ir vaizdinių simbiozė. Štai „Amerindijos vilkai“ buvo įkvėpti čerokų indėnų legendos apie du vilkus, gyvenančius kiekvieno žmogaus viduje.
„Baltų laumė“ buvo mano asmeninis akibrokštas. Ne paslaptis, kad lietuviai, kaip tauta, yra gana kompleksuota dėl savojo identiteto ir vengia kultūrinio išskirtinumo. Atrodo, kad gėdijamės būti lietuviais, o aš ėmiau ir prabilau apie baltų unikumą.
Universitete, kuriame šią animaciją kūriau, yra iškabinti didžiuliai plakatai su laume Vaiva, o pati animacija yra vežiojama ir rodoma įvairiuose seminaruose. Taip pat jį naudoja platinti informacijai apie menų ir animacijos kursą.
– Ar teisingai suprantu, kad būtent „Baltų laumės“ sėkmė jus pastūmėjo kurti ir kitų baltų dievų paveikslus?
– Sėkmės nesivaikau, ji pati mane suranda (juokiasi).
Manau, kad baltų kultūros tema ir senieji dievai gali tapti puikiu projektu. Pasidomėjusi Baltijos šalyse išpažinta pagonybe supratau, kad ji mums artimesnė nei krikščionybė. Sutinku su Andriumi Mamontovu - lietuviai turėtų ir galėtų, jei tik norėtų, sugrįžti prie senųjų mūsų šalies mokymų apie tikėjimą. Bet čia, žinoma, tik mano nuomonė.
– Jūs pati prijaučiate pagonių tikėjimui?
– Pagonių tikėjimas sako, išsirink dievus, kurie artimi tavo gyvenimo sritims, palaikyk dialogą su jais, vadovaukis darnos principais ir tiek. Taigi taip, prijaučiu šiam tikėjimui.
– Nebijote būti išvadinta eretike?
– Aš nelaikau savęs pagone ar, juo labiau, pagonybės skleidėja. Juk neatsisakau krikščionybės ir neatsiverčiu į pagonybę. Tiesiog domiuosi įvairių religijų dogmomis.
– Grįžkime prie jūsų darbų. Kuo rėmėtės atkurdama laumės Vaivos paveikslą?
– Tautosaka, Norberto Vėliaus analizėmis, Liberto Klimkos patarimais ir asmenine intuicija. Laumės apibūdinimų yra labai daug, tačiau ryškiausias vaizdinys buvo moters-vištos paveikslas.
Laumė yra graži, tačiau kartu ir gąsdinanti. Kurdama veidą stengiausi jam suteikti baltiškos struktūros: išraiškingi skruostikauliai, didelės mėlynos akys. Visa tai reikėjo „įvilkti“ į imperatorišką vaizdinį. Juk ji – visų laumių karalienė. Vaiva turėjo būti puošnesnė ir valdingesnė nei paprasta laumė.
– Kodėl pasirinkote būtent jos portretą, o ne kokio nors Pinčiuko ar kito baltų tautosakos herojaus? Ką joje atradote?
– Laumė patraukė savo dvipusiškumu: ji ir atjaučianti vargstančiųjų sergėtoja, ir piktdžiugiška išdaigininkė godiems bei amoraliems. Laumė Vaiva – tai socialinės bendruomenės sergėtoja ir lygintoja. Manau, ji yra labai intriguojanti veikėja. Norisi ją mėgti, tačiau negali jos nebijoti.
– Iš jūsų pasakojimo ji panaši į šarmingą savimi pasitikinčią moterį.
– Iš tiesų, tokia ji ir atrodo. Tarp kitko, bene labiausiai šią animaciją mėgsta maždaug 40 metų perkopusios moterys.
– Kaip susidomėjote animacija ir 3D modeliavimu?
– Menais užsiimu nuo 12 metų. Lankiau dailės mokyklą, joje mokiausi skulptūros, piešimo menų. Valstybinėje mokykloje puikiai sekėsi matematika ir fizika. Mano dideliam džiaugsmui, 3D menai bei animacija yra būtent šių dalykų derinys.
– Suprantu, animacijos kūrimas yra sudėtingas ir ilgas procesas. Tačiau galbūt galėtumėte papasakoti, kaip sukuriamas animacinis filmukas?
– Tai procesas susidedantis iš šimtų mažų žingsnelių. Nors dar tebegalioja įsitikinimas, kad piešiniai ar animacijos, sukurtos naudojant kompiuterį, yra paprasčiausias triukas: paspaudei mygtuką ir kompiuteris už tave viską atliko. Net esu gavusi patarimų baigti tingėti ir pasirinkti „tikrą“ veiklą. Tačiau tiesa yra ta, kad į kiekvieną smulkų aspektą įeina valandų valandos darbo. Viskas prasideda nuo idėjos. Tuomet reikia struktūrizuoti istoriją, apibrėžti veikėjo savybes, niuansus. Vėliau plėtoji grafinį šių idėjų pateikimą: koncepcinius aplinkos bei veikėjų dizainus, kiekvieną siužeto liniją paverti į grafinį eskizą. Taip pat surandi aktorius balso įrašui atlikti. Tuomet jau galima pradėti virtualų modeliavimą 3D programose. Ten paišai tekstūrų išklotines, sudėlioji kaulų, raumenų simuliacijos sistemas, įdiegi veido išraiškų sistemas bei sumodeliuoji apie 20 skirtingų veido mimikų: akių mirksėjimą, antakių kilnojimą, akių primerkimą, šypsenas, raidžių tarimo formas ir teatralines išraiškas. Po to laukia didžiausias iššūkis – animavimas. Nusifilmuoji save vaidinantį ir pradedi pozų fiksavimą laiko juostoje. Pereini tris animavimo stadijas: išblokavimą, blokų įterpinius ir niuansus. Vieni paskutiniųjų produkcijos veiksmų yra apšvietimo ir atskirų kadrų nustatymai. Postprodukcijoje surenkama visa kadruotė ir dirbama prie efektų bei bendro stiliaus. Galiausiai visa animacija sumontuojama, jai pritaikomi garso efektai bei muzika. – Taigi, kiekvienas animatorius turi būti dar ir aktorius?
– Visų „Walt Disney“ ar „Pixar“ filmų animatoriai patys suvaidino kiekvieną sceną, taigi, jie – nematomos žvaigždės (juokiasi.)
– Akivaizdu, kad sukurti vienai animacijai reikia labai daug laiko. Kiek metų reiktų kurti norint įgyvendinti jūsų projektą apie baltų dievus?
– Matematika būtų paprasta: jei dirbtume dviese, vieno veikėjo dviejų minučių trukmės animacinė iliustracija užtrunka 3-4 mėnesius. Reikia atsižvelgti, kad dievų sąrašas yra begalinis, tad tektų apsiriboti tik keletu dievų.
Maždaug po metų ar dviejų jau būtų sukurtas įvadas į vieną iš dievų šeimų.
Kad būtų lengviau suprasti, kiek laiko prireikia kuriant animaciją, pateiksiu pavyzdį apie tai, kaip „Pixar“ kompanijoje kuriami filmai. Ten vieną animacinį filmą 3-4 metus kuria šimtai darbuotojų. Palyginkite - vaidybinio filmo kūrimas trunka vos 1-2 metus.
– Nebijote, kad jūsų norai vizualizuoti baltų dievus atrodo nerealūs?
– Nelabai. Aš tiesiog tikiuosi stumtis į priekį tiek, kiek išeina. Juk ir didieji kūrėjai vieną paveikslą kurdavo metų metus. Žinoma, būtų gerai, jei atsirastų žmonių, kurie norėtų finansuoti mano užmojus.
