Specialus laidų ciklas kviečia prisiminti – kokias programas transliavo pirmoji komercinė televizija Lietuvoje „Tele 3”, vėliau tapusi TV3.
Daugelio žiūrovų vaikystė ir paauglystė prabėgo žiūrint laidas „Anglų kalbos pamokėlės su seseria Barbara”, „Langas į gamtą”, realybės šou „Akvariumas”, „Dangus „ ar juokiantis su išradinga „Dar pažiūrėsim” aktorių komanda.
Moterys negalėdavo praleisti nuoširdžių „Nomedos” pokalbių, o šeimos laukdavo „TV pagalbos”. Kaip šių laidų vedėjai ir dalyviai gyvena dabar? Ką šiandien jiems reiškia televizija? Gerai žinomi ekrano herojai ir anuomet rodytų laidų kadrai į TV3 eterį sugrįžta ketvirtadienio vakarais.
Šį vakarą į prisiminimus leisis humoristai Raimondas Šilanskas, Raimondas Bingelis, Vitalijus Cololo, Asta Baukutė ir Vytautas Šapranauskas. Žiūrovai išvys humoro laidų „Už kampo”, „Tegyvuoja karalius!”, „Šapro šou” kadrus.
„Man labai gaila, kad kai manęs nebebus, TV3 vis tiek dar gyvuos ilgus ilgus metus”, – ironiškai ištaria Šapras.
Teatro ir kino aktorius, laidų vedėjas ir humoristas V.Šapranauskas prisipažįsta, kad visi jo televiziniai personažai atsirado iš gyvenimo – vaikščiojant gatvėmis ir stebint žmones: „Pasisemdavau peno savo personažams, kurių aplinkui galima rasti labai daug.”
– Kuris iš jų jums buvo brangiausias? – paklausiau V. Šapranausko.
– Tikrai ne tas, atrastasis gatvėje. Buvo toks mano vaizduotės vaisius – Šinšilas. Jis ir yra brangiausias.
– Iš ko juokdavomės prieš 20 metų?
– Prieš 20 metų daugiausia juokdavomės iš to, iš ko nebuvo galima, o dabar juokiamės iš to, iš ko nereikia.
– Kokias laidas, rodytas prieš du dešimtmečius, žiūrėdavote jūs pats?
– Ne tiek jau daug tų laidų anuomet ir buvo. Tačiau tada visi buvome politiškai aktyvesni, patriotiškesni, tikėjome šviesia ateitimi.
O dabar turime tai, ką turime. Bet, kaip sakoma, kiekviena tauta yra verta tos valdžios, kurią išsirinko. Bet kad iš visų tų silpnapročių nėra ką rinkti. O pats į valdžią nenoriu. Kai matai, kad 80 procentų Lietuvos žmonių mąsto vienodai, suvoki, kad jie nemąsto išvis.
– Keliaujate po Lietuvą su savo „Juodojo humoro turu”. Iš ko dabar juokiasi lietuviai?
– Iš visko. Svarbu ne ką jiems pasakoji, o kaip pasakoji.
LRT televizija transliuoja humoro šventę „Juokis” – tikrą saviveiklininkų sąskrydį, kur svarbu kuo kvailiau apsirengti, kuo daugiau pašnekėti apie antrą galą ir kuo idiotiškiau pasirodyti.
Man įdomiau žiūrėti ne į tuos, kurie ten pasirodo scenoje, o į tuos, kurie tokias laidas žiūri ir žvengia iš tokio humoro. Ten vyksta tokia amžina Kaziuko mugė.
– Per du dešimtmečius Lietuva pasikeitė. Kokį personažą kurtumėte dabar?
– Nekurčiau jokio. Dabar televizijose daugybė visokių apribojimų, suvaržymų, draudimų: iki 22 valandos apie alkoholį kalbėti negalima, to negalima, ano negalima.
Apie ką kalbėt? Šiuolaikinis mano Šinšilas galbūt būtų ir toks pat, bet niekada nenoriu grįžti atgal. Viskas, kas buvo, mirė. Tai praėjęs etapas, istorija, Nidos kopų smėlio dulkė.
– Nesiilgite savo vaidmenų?
– Turiu „Šapro šou” įrašus, retsykiais juos pasižiūriu. Kartais net atrandu tai, ką esu visiškai užmiršęs.
– Ar juokiatės pats iš savęs?
– Iš savęs pasijuokti reikia. O kai juokiesi nevalingai, tai yra dar geriau.
– Ar Šapras kaip aktorius pats sau patinka?
– Dabar šito nepasakyčiau – esu išmintingesnis ir savikritiškesnis. Bet kadaise patikau. Galiu pasakyti, kad Šapras buvo gabus, bet ne daugiau. Gabus tinginys. Toks esu nuo prigimties.
