Daugelio atvykstančiųjų tikslas ir kryptis aiški – Prancūzijos Rivjeroje įsikūrę Kanai. Jie dešimčiai dienų tampa ypatingo šurmulio, akinamo spindesio, prestižinių apdovanojimų ir reikšmingų sandorių vieta.
„Kanai pasidarė lyg didžiulis prekybos centras”, – kirste nukirto atsitiktinai sutikta elegantiška moteris, su kuria iš Nicos kartu keliaujame į Kanus.
Pasirodo, Ewa Lind montavo pradedančio indų režisieriaus Amito Kumaro juostą „Monsoon Shootout”.
Nors šis filmas nedalyvauja konkursinėje programoje, kurioje varžosi daugiau negu 20 kino juostų, pretenduojančių į Auksinę palmės šakelę, Ewai raudonuoju kilimu vis tiek teks eiti.
Prie kilimo – apsauga
Vėliau supratau, tiksliau, savo akimis pamačiau, kad raudonasis kilimas – ypač svarbus festivalio atributas, prie kurio kiaurą parą budi apsauga, fotografai ir savo dievaičius norintys išvysti gerbėjai.
Tai tarsi kelias į rojaus sodus, į absoliučios laimės ir grožio valdas, kur gali patekti tik išrinktieji.
Kitą dieną tie išrinktieji jau šypsosi iš blizgių žurnalų, demonstruoja tobulai baltus dantis, idealias kūno formas, prašmatnius garsių dizainerių siūtus drabužius, juvelyrinius dirbinius.
Toks etiketas. Be to, Kanuose niekam nevalia pamiršti, kad kinas yra ir industrija – pelningas verslas, į kurį investuojami milijonai dolerių ar eurų, privalantys uždirbti dar daugiau milijonų.
Dėl prizų ir tarptautinio pripažinimo varžosi ne tik filmai – tarpusavyje konkuruoja garsūs vardai, prodiuserių ir kino platinimo kompanijos.
Nuotaikos Kanų kino mugėje „Le Marche du Film” keičiasi lyg orai – lyja, kai pranešama, kad švies saulė, vasariška kaitra užklumpa, kai tikimasi lietaus.
Kiekvieną mielą akimirką kuriame nors kampe, prabangiame viešbutyje ar dar prabangesnėje jachtoje vyksta pobūviai, vakarėliai, kur aplaistomi sandoriai ar aptariami būsimieji projektai.
Neoficialūs lyderiai
Tik įpusėjus festivaliui favoritai jau buvo daugmaž aiškūs, nors turbūt niekas jais ir nedrįso abejoti.
Susidomėjimas rytietišku kinu kilo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, o kad jis neatslūgsta iki šių dienų, liudija ir konkursinės programos neoficialūs lyderiai – filmai iš Japonijos, Kinijos, Irano.
Festivaliui tik perkopus į antrąją pusę kinų režisieriaus Zhangke Jios juosta „Nuodėmės palytėjimas” jau buvo parduota JAV, Pietų Korėjos, Brazilijos, Turkijos, Japonijos, Europos Sąjungos šalių platintojams.
Tai savotiškas paradoksas, nes Zhangke Jia, priešingai nei žiūrovams besistengiantys įtikti kūrėjai, rodo brutalią, neokapitalistinę Kiniją, apimtą vidinės erozijos. Jis atvirai kritikuoja vakarietiškos mados paveiktos šiuolaikinės visuomenės išsigimimą ir susvetimėjimą.
Pasak režisieriaus, jam buvo įdomu nagrinėti, kodėl paprasti žmonės griebiasi smurto ir kokios priežastys lemia jų itin žiaurius poelgius.
Tarp komercijos ir meno
Krizės, nualinta gamta, prievarta, izoliuoti, vieniši individai, paklūstantys savo instinktams arba besivadovaujantys keršto logika, – šios temos atsikartoja daugelyje konkursinės programos filmų.
Tik vieni režisieriai sugeba kalbėti nesentimentaliai, realistiškai, pirmenybę suteikdami meninėms ambicijoms, o kiti nuolankiai paklūsta nerašytiems rinkos reikalavimams ar prodiuserių diktatui.
Įdomu, kad dėl Auksinės palmės šakelės konkuruoja net du japonų filmai – Hirokazu Koreedos „Tėvas kaip sūnus” ir Takashi Miike „Šiaudinis skydas”.
H.Koreeda, pasakodamas savo istoriją, pasitelkia šeiminės melodramos žanrą, kurį taip mėgsta japonų režisieriai nuo pat Yasujiro Ozu laikų.
Produktyvusis T.Miike išgarsėjo prieštaringais filmais, sujungiančiais prievartą ir juodąjį humorą.
Šįkart jis gal nuolaidžiaudamas prie filmo gamybos prisidėjusiai Holivudo kino studijai „Warner Bros.” tęsia veiksmo filmų tradiciją – apsiriboja brangiais „šaudo ir gaudo” efektais bei lėkštu siužetu apie saugumo policiją ir nusikaltėlius.
Nors filme „Šiaudinis skydas” daug specialiųjų efektų, kaskadininkų nepriekaištingai atliekamų triukų ir kietai atrodančių agentų, visas šis maskaradas niekuo nesiskiria nuo paprasčiausių trilerių, kuriais užkimšti tiek multipleksai, tiek televizijos.
Virto homoseksualais
Komercinei krypčiai aiškiai atstovauja ir danų režisieriaus Nicolo Windingo Refno kriminalinė drama „Atleidžia tik Dievas” (pagrindinį vaidmenį atlieka Ryanas Goslingas), ir Steveno Soderbergho lyčių skirtumų studija „Už kandeliabro”.
Pastarojoje juostoje Holivudo megažvaigždėms Michaelui Douglasui ir Mattui Damonui teko įkūnyti du homoseksualus – garsų pianistą Liberace’ą ir apolonišką jo partnerį Scotą Thorsoną.
M.Douglasas ir M.Damonas taip įsijaučia į situacijas, personažus, užglaisto scenarijaus trūkumus, kad dar kartą įsitikini, jog amerikiečių aktoriams turbūt nėra lygių visame pasaulyje.
Europiečiai, bandantys imituoti ar kitais būdais plagijuoti jų grakščią ir, atrodytų, lengvai sukuriamą stilistiką, deja, prašauna pro šalį.
Rūpi kartų santykiai
Daugelis Europos režisierių bando nagrinėti suaugusiųjų ir paauglių santykius, remtis asmenine patirtimi, nors ne visada ji gali pagelbėti.
Prancūzų režisieriaus François Ozono filme „Jauni ir gražūs” motina nepastebi, kaip jos dukra tampa prostitute.
Režisuoti pradėjusi italų kilmės prancūzų aktorė Valeria Bruni Tedeschi romantinėje dramoje „Pilis Italijoje” išpasakoja savo turtingos šeimos istoriją.
Vienintelio konkursinėje programoje italo Paolo Sorentino drama „Didis grožis” festivalio užkulisiuose vertinama kiek rimčiau.
Filme dabita rašytojas Jepas (Toni Sevillo) bastosi po menininkų pamiltą Romą diskutuodamas su vietos buržua ir intelektualais.
Jepas kiek primena Marcello Mastroianni veikėją iš Federico Fellini juostos „Saldus gyvenimas”, tačiau P.Sorentino žvilgsnis į visuomenę apėmusį moralinį chaosą ir sutrikimą daug tamsesnis ir niūresnis, kartu apimantis ir griežtą religijos, moderniojo meno kritiką.
Atvirai apie gyvenimo bėdas
Atrodytų, į plačiąsias žiūrovų mases orientuojasi ir H.Koreeda. Jis pakvietė nepaprastai populiarią Japonijoje muzikos ir televizijos žvaigždę Masaharu Fukuyama filmuotis juostoje „Tėvas kaip sūnus”.
M.Fukuyama vaidina arogantišką architektą, pasiruošusį aukoti visą savo laiką karjerai.
Bet tobula gyvenimo mašinerija ima strigti, kai jam ir jo žmonai pranešama, kad prieš šešerius metus ligoninėje jiems buvo sukeistas kūdikis, tad dabar laukia ilgas ir skausmingas procesas – reikia susitikti su kita šeima ir išsiaiškinti kilusį nesusipratimą.
Atviru, tiesiu žvilgsniu į gyvenimiškas bėdas pasižymi bene rimčiausio pretendento į Auksinę palmės šakelę iraniečių kino režisieriaus Asgharo Farhadi filmas „Praeitis”.
A.Farhadi labiau pasikliauja intuicija, minimaliomis kino raiškos priemonėmis ir, žinoma, virtuozišku scenarijumi. Jame atskleidžiamas tiek šiuolaikinio Irano paveikslas su jo prieštaravimais, tiek šeiminiai konfliktai, kylantys dėl perdėto egoizmo ar mėginimo nepaisyti praeities, buvusių neteisingų pasirinkimų.
Savotišku Kanų kino festivalio atradimu tapo Tuniso režisieriaus Abdellatifo Kechiche drama „Mėlyna spalva – šilčiausia”.
Jos centre – penkiolikametė paauglė, bandanti suvokti savo tikruosius jausmus, troškimus ir galiausiai tapti suaugusia moterimi.
Virsta mesiju ir kankintoju
Tarptautinei žiuri pirmininkaujantis Stevenas Spielbergas spaudos konferencijoje pripažino, kad jam įdomu, kas kine gali būti „radikaliai nauja”, taip pat – kad gyvenime nėra matęs olandų filmo.
Šįkart tokia galimybė atsirado – pirmą kartą nuo 1975-ųjų konkurse dalyvavo ir visai neprastai pasirodė olando Alexo van Warmerdamo satyra „Borgmanas”.
Režisieriaus teigimu, filmą įkvėpė prieštaringo prancūzų aristokrato ir rašytojo markizo de Sade’o nuotykiai ir normalių žmonių galvose slepiamos ne itin gražios ir švarios mintys.
A.van Warmerdamas dažnai lyginamas su buvusiu didžiuoju puritonų ir visos miesčionijos priešu Luisu Bunueliu, mėgusiu narplioti tamsiąsias žmogaus prigimties puses.
Borgmanas (Janas Bijvoet) kartą paskambina į duris, už kurių gyvena visai padori, šiokį tokį socialinį statusą turinti šeimynėlė, ir paklausia, ar galėtų nusiprausti po dušu.
Netrukus jis virsta ir mesiju, ir kankintoju, išradingai manipuliuojančiu užslėptomis vidurinės klasės teisuolių baimėmis.
Pabaiga – sekmadienį
Nežinia, kas populiarumu galėtų nurungti brolius Ethaną ir Joelį Coenus, kurių naujausią filmą „Levino Deiviso viduje” norėjo pamatyti tokia minia žmonių, kad vargu ar būtų sutilpusi į visas Kanų festivalių ir kongresų rūmų sales.
Aišku, brolių nuopelnų ir titulų bagažas nemenkas – užtenka prisiminti 1991-ųjų triumfą Kanuose, kai komisija sutartinai skyrė Auksinę palmės šakelę „Bartonui Finkui”, geriausio režisieriaus apdovanojimą J.Coenui, geriausio aktoriaus titulą Johnui Turturro.
Vėliau prestižinio kino festivalio rengėjai susigriebė ir pakeitė taisykles leisdami konkursiniams filmams pretenduoti tik į du apdovanojimus.
Šiemečiai laureatai paaiškės jau šį sekmadienį. Kas jais taps, dar sunku spėlioti, nes šeštadienį laukia dvi svarbios premjeros – lenkų kilmės prancūzų režisieriaus Romano Polanskio „Venera su kailiais” ir amerikiečio Jimo Jarmuscho vampyrų meilės istorija „Tik įsimylėjėliai lieka gyvi”.
Pretendentai į Auksinę palmės šakelę
Italų kilmės prancūzės Valerios Bruni Tedeschi „Pilis Italijoje” („Un Chateau en Italie”).
Amerikiečių režisierių Ethano ir Joelio Coenų juosta „Levino Deiviso viduje” („Inside Llewyn Davis”).
Prancūzų kino kūrėjo Arnaud des Pallieres’o pastatytas „Michaelis Kolhasas”.
Prancūzų kino režisieriaus Arnaud Desplechino filmas „Džimis P.” („Jimmy P.”).
Režisieriaus iš Meksikos Amato Escalante juosta „Heli”.
Režisieriaus iš Irano Asgharo Farhadi „Praeitis” („Le Passe”).
Amerikiečių kino kūrėjo Jameso Gray režisuota „Emigrantė”.
Prancūzijoje gyvenančio režisieriaus iš Čado Mahamato Saleho Harouno juosta „Grigris”.
Kinų režisieriaus Zhangke Jios „Nuodėmės palytėjimas” („Tian Zhu Ding”).
Japono Hirokazu Koreedos filmas „Tėvas kaip sūnus” („Soshite Chichi Ni Naru”).
Kino kūrėjo iš Tuniso Abdellatifo Kechiche „Mėlyna spalva – šilčiausia” („La Vie D’Adele”).
Amerikiečio Jimo Jarmuscho filmas „Tik įsimylėjėliai lieka gyvi” („Only Lovers Left Alive”).
Japonų režisieriaus Takashi Miike „Šiaudinis skydas” („Wara No Tate”).
Prancūzo François Ozono juosta „Jauni ir gražūs” („Jeune et Jolie”).
Amerikiečio Alexanderio Payne’o filmas „Nebraska”.
Lenkų kilmės prancūzų režisieriaus Romano Polanskio „Venera su kailiais” („La Venus a la Fourrure”).
Amerikiečio Steveno Soderbergho juosta „Už kandeliabro” („Behind the Candelabra”).
Italų kino kūrėjo Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis” („La Grande Bellezza”).
Olandų režisieriaus Alexo van Warmerdamo juosta „Borgmanas” („Borgman”).
Danų režisieriaus Nicolo Windingo Refno filmas „Atleidžia tik Dievas” („Only God Forgives”).
