E. Knispelis - pacifistas, šaudantis į balionus

Žurnalistas, laidų autorius ir vedėjas Egidijus Knispelis (47 m.) televizijoje jau daugiau nei 20 metų. Dalis iš jų prabėgo anuometėje Lietuvos televizijoje, pastarieji 14-a — LNK. Nuo kito sezono jį išvysime TV3 su visiškai nauju projektu.

Nuo rudens E.Knispelį su nauja laida “TV pagalba” išvysime per TV3. “Temos ir įvykiai laidoje nebus išgalvoti, nebus ieškoma žmonių, kurie šias istorijas suvaidintų. Bus rodomas tikras gyvenimas, kupinas spalvų ir aistrų”, — apie naują projektą pasakojo žurnalistas.<br>R. Danisevičius
Nuo rudens E.Knispelį su nauja laida “TV pagalba” išvysime per TV3. “Temos ir įvykiai laidoje nebus išgalvoti, nebus ieškoma žmonių, kurie šias istorijas suvaidintų. Bus rodomas tikras gyvenimas, kupinas spalvų ir aistrų”, — apie naują projektą pasakojo žurnalistas.<br>R. Danisevičius
Daugiau nuotraukų (1)

Vykintė Budrytė

Jul 22, 2013, 3:32 PM, atnaujinta Mar 2, 2018, 8:16 PM

Dažniausiai E. Knispelis rengė laidas ir siužetus žmogaus teisių apsaugos klausimais, nagrinėjo socialines problemas. Ne vienas žiūrovas pamena jo kartu su žmona Palmira Galkontaite kurtas laidas „Atleisk“, „Nepriklausoma paieškų tarnyba“ ar „Kaip gyveni?“.

Susidomėjimo sulaukė ir žurnalisto filmų ciklas apie rezonansinius pastarųjų dešimtmečių įvykius Lietuvoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“, kuriuos jis vėliau sudėjo į knygą. Naujausia E.Knispelio laida LNK — „24 valandos“. Tačiau su šia televizija ilgametis darbuotojas jau atsisveikino.

— Po 14-os metų darbo LNK televizijoje išeinate. Gavote geresnį pasiūlymą? — pasiteiravau E.Knispelio.

— Ar pasiūlymas geresnis, parodys laikas. TV3 tarėsi su mūsų prodiuseriu Justinu Milušausku. Pasiūlymą gavo visa mūsų komanda. Iš LNK taip pat sulaukiau pasiūlymo. Galiu tik pasidžiaugti, kad šią vasarą televizijoms pasijutau reikalingas, o taip jau seniai yra buvę. Turėjau rinktis.

Televizija — kolektyvinis darbas, o laidos sėkmė yra kolektyvinio darbo rezultatas. Nutariau likti su komanda, kurią pažįstu ir kuria pasitikiu. Rengsime naują laidą, kuri vadinsis „TV pagalba“.

— Ar laida bus kuriama panašiu principu, kaip ir „24 valandos“?

— Reaguosime į žmonių skambučius. Temos ir įvykiai nebus išgalvoti, nebus ieškoma žmonių, kurie šias istorijas suvaidintų. Bus rodomas tikras gyvenimas, kupinas spalvų ir aistrų. Atsiskleis įdomūs charakteriai ir tipai, nenudailinta kalba.

— Laidos „24 valandos“ siužetuose liejosi herojų emocijos. Dalis žiūrovų piktinosi ir sakė, kad visa tai jūs specialiai išprovokuojate.

— Nėra ko piktintis. Tikrai nieko neprovokavome. Emocijos, tiesa, kartais liedavosi kaip vanduo iš čiaupo. Bet argi dėl to kas nors pyksta?

Visi siužetai filmuojami patiems žiūrovams pakvietus laidos kūrėjus. Pirmiausia visada pasiteiraudavome, dėl ko esame kviečiami. Jeigu žmogus skambina, prašo atvykti, vadinasi, jam rūpi tai, kas nutiko.

— Per du praėjusios laidos sezonus papasakojote daugybę istorijų. Kas jus patį labiausiai nustebino?

— Iki šiol stebina, kaip galima rietis ir peštis dėl visiškų smulkmenų. Atrodytų, ateik, žmogau, pasikalbėk, išsiaiškink, paspausk ranką. Bet ne. Dėl surūdijusio negrąžinto kibiro gali būti prikaišiojamos trijų kartų nuodėmės. Toks gyvenimas. Tokie žmonės. Nieko nepakeisi. Galbūt todėl ta laida ir tapo tokia populiari.

— Siužetai, kur herojai kočėlais daužo langus ar moteris guodžiasi, kad vyras jai tris šonkaulius prieš gimtadienį sulaužė, įsimena geriausiai. Bet prisiminkite jautrių, sopulingų, „Gerumo dienos“ vertų istorijų.

— Tokių istorijų iš tiesų buvo nemažai. Apmaudu, kad apie jas kalbama mažiau. Prisimenu Anos istoriją.

22-ejų mergina iš Šalčininkų rajono kreipėsi į laidą, prašydama padėti iš savo buvusio kaimyno atgauti bent tai, ką jai priteisė teismas. Ją, dar 16-metę, kaimynas pakvietė pasivažinėti motociklu. Įvyko avarija. Ana neteko kojos ir tapo neįgali. Jos gyvenimas pasikeitė. Teismas iš kaimyno merginai priteisė keliolika tūkstančių litų.

Tačiau po avarijos gyvas ir sveikas likęs vaikinas nė neketino mokėti teismo priteistų pinigų. Ana sužinojo, jog tam, kad pajamų nesusektų antstoliai, jis dirba nelegaliai, be darbo sutarčių. Pas vyruką nuvykusiai mūsų korespondentei neatrodė, kad jis vargingai gyventų. Pamenu, kaip ciniškai jis kalbėjo apie Aną: „O ko ji važiavo?“

Apsilankius laidai, kiek žinau, dalį piniginės kompensacijos ji atgavo.

— Teko girdėti, kad kai kurie žiūrovai, išgirdę jūsų balsą, susijaudina. Ar specialiai nutaisote tokį jausmingą balsą, ar jums išeina natūraliai?

— Tikrai? Yra tokių? Turbūt susijaudina tik žiūrovės... (Juokiasi.) Vienintelis dalykas, kurį stengiuosi daryti, — kiek įmanoma valdyti emocijas, kurios buvo parodytos siužetuose, ir nugludinti aštrius kampus.

Girdžiu nuomonių, kad mano balsas monotoniškas, migdantis. Dėl migdymo, manau, taip sakantys yra netikslūs. Žodis „raminantis“ galbūt tiktų labiau. Balso ar intonacijų tikrai specialiai nenutaisau.

— Turbūt jus dažnai užkalbina gatvėje, parduotuvėje. Kokių linksmų situacijų atsimenate?

— Per 22 metus visko buvo. Tekdavo į maisto prekių parduotuvę vykti vėlai vakare, kad prie durų susirinkę vaikai man nedainuotų: „Atleisk man, atleisk man...“

Kai su žmona vedėme to pavadinimo laidą LNK, taip man dainuodavo visoje Lietuvoje. Jei įeinant į parduotuvę mane pamatydavo bent vienas vaikas, tai išeinant su pirkiniais jau laukdavo mažiausiai penki pypliai ir visi choru dainuodavo.

Tikros „Bonifacijaus atostogos“, kaip tame rusiškame animaciniame filme.

Dabar jau to nėra, bet su žmonėmis dažnai tenka pasikalbėti, o ypač miesteliuose.

Molėtų rajone turime sodybą. Parduotuvė, į kurią vykstu apsipirkti, yra kaime už keturių kilometrų.

Kartą sodyboje buvau tris dienas nesiskutęs, tiek pat dienų šampūno nemačiusiais plaukais, apsmukusiais marškiniais. Prieina nepažįstamas vyras, žiūri net prisimerkęs: „Knispelis?“ Kur dingsi, patvirtinu. „Balsas tai tas. Bet, žinai, per teliką geriau atrodai“, — nusprendė pašnekovas.

— Žurnalistika padeda ieškoti teisybės, o jūsų laidoje ne tik kalbama apie žmonių problemas, bet ir jos sprendžiamos. Laikote save altruistu?

— Taip. Ir nesigėdiju. Altruistas ir pacifistas. Tiesa, turiu ginklą, pneumatinį šautuvą. Sodyboje mėgstu šaudyti į spalvotus toli prie medžio pririštus balionus. Beveik visada pataikau.

— Esate žurnalistas ir pašaukimo?

— Ne. Visada norėjau padėti žmonėms, spręsti jų problemas. Vien dėl to ketinau studijuoti psichologiją. Mane domina žmonių elgesio motyvai. O žurnalistika suviliojo.

— Kokia jūsų pirmoji patirtis televizijoje?

— Savo ateities niekada nesiejau su televizija. 1991-aisiais mane, spaudos reporterį, pakvietė pabandyti į tuometę Lietuvos televiziją. Gal pavyks. Bandau, tiesa, iki šiol... (Juokiasi.)

Apie televiziją tada neišmaniau nieko. Liepė parengti 40 minučių vaizdo apybraižą. Laimė, mano kuratoriais paskyrė garsius ir patyrusius režisierių Anuprą Lauciūną ir operatorių Vygintą Grigonį. Jie ir buvo mano mokytojai.

Tai buvo filmo verta vieno nuteistojo gyvenimo ir nusikaltimo istorija. Laišką jis parašė iš įkalinimo vietos ir tikino sėdintis be kaltės. Kai parodėme laidą, jį paleido, nors buvo likę dar dveji metai.

— Ar nepasiilgstate aktyvaus žurnalistinio darbo?

— Labai. Bet to, apie ką noriu kalbėti, žmonės nenorės atskleisti. Man visada patiko pasakoti apie žmonių likimus, keistas gyvenimo istorijas.

Televizijų vadovai teigia, kad jiems reikia rimtų laidų ir rimtų istorijų, bet iš praktikos žinau: jeigu rimtoje istorijoje nebus žinomų pavardžių, jos niekas nerodys. O apie žinomus žmones gali pasakoti kad ir visokius niekus.

— Įgyvendinote savo seną norą — sukūrėte dokumentinių filmų ciklą „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ ir sudėjote šias istorijas į knygą. Kokių dar turite norų?

— Noriu parašyti evangeliją pagal Egidijų. Juokauju. Nuolat rašinėju apie tai, ką matau. Tai esė, miniatiūros. Manau, ateityje iš to bus galima šį tą padaryti.

— Esate kino gerbėjas, turite įspūdingą 14 tūkstančių filmų kolekciją. Kokį filmą galite žiūrėti ir žiūrėti?

— Kelis gruzinų režisieriaus Georgijaus Danelijos filmus, pradedant „Mimino“. Tai mano filmas, nuo pat pirmų kadrų ir melodijos. Žiūriu jį, kai liūdna. Tą filmą reikia žiūrėti vienam. Jo ir žanras toks — tragikomedija. Visas gyvenimas toks.

— Jūsų žmona Palmira Galkontaitė, kaip ir jūs, yra žurnalistė ir LRT televizijos laidoje „Nacionalinė paieškų tarnyba“ padeda spręsti žmonių problemas. Kokie dar dalykai jus sieja?

— Pats bendriausias — mūsų sūnus Kristupas, kuris baigė jau penktą klasę.

— Ar sūnus neketina sekti tėvų pėdomis?

— Kristupas dar tokio amžiaus, kad nori būti „diplomatininkas“. Klausiu: kodėl?

Sako: „Važinėji po užsienį, gauni gerą algą ir nieko nedirbi.“ Kas jam taip pripasakojo, nežinau.

Tiesa, praėjusios Seimo kadencijos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis — mūsų šeimos draugas, Palmiros dukters iš jos kitos santuokos krikšto tėvas. Gal jie kada apie tai yra pasišnekėję.

— Esate sakęs, kad namuose apie darbą nekalbate. Koks maloniausias bendras jūsų laisvalaikio leidimo būdas?

— Žinau tik vieną malonų laisvalaikio leidimo būdą — žiūrėti kokybiško turinio ir vaizdo filmus.

Tuo esu užkrėtęs ir šeimą, ir draugus. Jeigu nežinote, ką žiūrėti, paklauskite manęs. Pasiūlysiu bet kokiam pomėgiui ar nuotaikai patenkinti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: kokių klausimų vengia prezidentas G. Nausėda?