Į Lietuvą ją atvedė meilė. Ištekėjusi už vilniečio gydytojo moteris nepamiršo didžiausios savo aistros – šokių. Prieš kelerius metus Irina dalyvavo TV3 šokių projekte „Tu gali šokti“, o dabar nusprendė savo jėgas išbandyti LRT projekte „Šok!“.
– Dirbate „Show makers akademijoje“, Gyčio Ivanausko teatre, „Baltijos baleto grupėje“, tad panašu, kad veiklos turite pakankamai. Kodėl nusprendėte dalyvauti dar ir televizijos šokių projekte?
– Man atrodo, kad bet kas, kas paragavo dėmesio, nori jo ir vėl. Kaip minėjau, spektakliai vyksta per retai ir man neužtenka publikos dėmesio. Be to, čia galėsiu repetuoti kiekvieną dieną, susikurti rutiną, kurios kol kas neturiu.
– Tarp „Šok!“ teisėjų yra ir Gytis Ivanauskas, kurio teatre šokate. Jums tai palengvina ar pasunkina dalyvavimą projekte?
– Man sunku kovoti su aplinkiniais, kurie sako, kad į šį projektą ėjau todėl, kad jame teisėjauja Gytis. Tačiau man dalyvaujant „Tu gali šokti“ Gyčio nebuvo. Ten apskritai nepažinojau nė vieno žmogaus.
Be to, Gyčio subjektyvumas gali duoti visiškai priešingą rezultatą. Tad jo teisėjavimas man nebūtinai naudingas.
Todėl, kalbant apie mano pasirodymus, Gytis stengiasi kuo mažiau kištis. Pavyzdžiui, per atranką jis išvis pasitraukė ir nekomentavo, argumentuodamas, kad jis yra šališkas žmogus. Manau, kad jis pasielgė teisingai. Man nereikia teisintis, kad į projektą pakliuvau tik dėl to, kad pažįstu teisėją.
– Ką jums reiškia šokis?
– Labai nemėgstu sakyti, kad tai yra mano gyvenimas, bet būtent taip ir yra. Šokis užima 70 proc. mano gyvenimo. Repeticijos, pokalbiai ir draugai, viskas sukasi apie šokį.
Man šokis nėra pomėgis. Tai yra profesija ir aš džiaugiuosi ją pasirinkusi. Juk man moka už tai, ką man patinka daryti. Nėra nieko geriau, nei su džiaugsmu eiti į darbą. Bijau prisišnekėti sakydama, kaip man gera gyventi.
– Kokių stilių šokius atliekate?
– Šoku daug stilių šokių. Aišku, tai ne iš gero gyvenimo – Lietuvoje nėra galimybės šokti tokio stiliaus šokį, kurio aš mokiausi ir šokau visą gyvenimą. Tačiau baltarusių liaudies šokiai man vis tiek arčiausiai širdies.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis?
– Mano močiutė dirbo rūbininke filharmonijoje, tad aš dažnai vaikščiodavau į koncertus. Kai pamačiau Baltarusijos valstybinį liaudies šokių ansamblį „Choroški“, įsimylėjau ir jį, ir šokį.
Vėliau, sužinojusi, kad jie daro atranką į savo studiją, nuėjau į atranką ir ją įveikiau. Studijoje aš praleidau septynerius metus, o po to buvau atrinkta dirbti pačiame ansamblyje. Aš ten praleidau aštuonerius metus.
– Kas, jūsų nuomone, svarbiausia šokėjui?
– Šiais laikais šokėjas turi būti universalus. Jis neturi mokėti visko po truputį, jis turi būti profesionalus iš visų pusių. Jis turi žinoti, kada susikūprinti šokant hiphopą ir kada išsitiesti šokant baletą. Norint tai sugebėti, reikia mokytis.
Man norisi pabrėžti, kad netiesa, jog galima pabaigti trijų mėnesių kursus ar du mėnesius pažiūrėti „Youtube“ filmukus ir vadinti save šokėju. Tai labai nerealu.
