Vadovaujant režisieriui Alvydui Šlepikui prieš kameras stojo Edita Užaitė, Inga Norkutė-Žvinienė, Aušra Štukytė, Ramūnas Rudokas, Džiugas Siaurusaitis, Andrius Bialobžeskis ir daugelis kitų aktorių.
Vaidinti gali ir tie, kuriems tai nėra kasdienė duona. Tai filme įrodys elegancijos reikalų ekspertas Giedrius Drukteinis ir, žinoma, M.Mikutavičius, kurio dalyvavimas jau nuo pirmų filmavimo dienų buvo svarbi kūrėjų korta.
Filmo siužetas pristatomas kaip istorija, kuri pagrindinei veikėjai Kristinai (akt. E.Užaitė) nutiko gyvenant su Pauliumi. Šį personažą seriale vaidino Vytautas Šapranauskas – šįmet iš gyvenimo pasitraukusį aktorių kine pakeitė A.Bialobžeskis.
Iš filmo anonsų galima suprasti, kad juoko bus iki soties. M.Mikutavičius čia vaidina verslininką Andrių. Blaivūs jo pamąstymai apie kiną, garsenybės gyvenimą ir nepavykusią verslininko karjerą – nebloga įžanga į dar vieną lietuvišką premjerą.
– Tai jūsų kaip aktoriaus debiutas. Jaudinatės? – „TV antena” paklausė M.Mikutavičiaus.
– Manau, mokykloje prieš žiburėlį jaudindavausi labiau. Ta juosta taip seniai nufilmuota, kad jau pats ją pamiršau. Birželį viskas baigėsi. Tada ir jaudinausi, o dabar jau šaukštai po pietų.
– Jau matėte sumontuotą filmą?
– Ne, niekas man jo dar nerodė. Klausiau režisieriaus, kaip ten viskas išėjo, bet net jis man kol kas negali nieko pasakyti.
– Filmo anonsas prasideda jūsų vestuvių scena ant ežero kranto. Tai vidinis filmo kūrėjų pokštas apie jums primestą svajonių jaunikio titulą?
– Neatkreipiau į tai dėmesio. Būtų paranojiška manyti, kad visas filmas susijęs su tam tikrais mano gyvenimo tarpsniais. Ten juk vaidina ir nemažai kitų žmonių.
Scenaristas, kuris rašė, tikriausiai neprisirišo prie mano istorijos, nes gal net nežinojo, kas tą personažą vaidins. Aš visada patenku į situacijas, kuriose galima rasti sąsajų, bet jos turbūt nėra sąmoningos.
– Iš to paties anonso matyti, kad filme jums prie pakaušio pridedamas pistoletas. Smagu?
– Būtų smagiau, jei tame filme būčiau nušautas.
– O to nebus?
– Velnias, išdaviau. (Juokiasi.) Ne. Tikriausiai dabar prodiuseris pyksta, kad išsiplepėjau. Bet žinant filmo žanrą tai tikriausiai galima ir atspėti.
– Krauju aptaškytos sienos tiesiog netiktų?
– Ne, bet man patiktų, jei taip visas filmas pasibaigtų. Visi išsižudytų, išsiskerstų, kraujas penkias minutes per ekraną lašėtų. Norėčiau, kad taip baigtųsi visi kino filmai ir televizijos laidos – su visais vedėjais, operatoriais ir garsintojais.
– Filme jūsų vaidinamas Andrius – tipiškas verslininkas?
– Jis – šių laikų verslininkas. Jau ne toks, kuris su dolerių pluoštu kišenėje skrisdavo į Turkiją ir veždavo į Gariūnus megztinius. Andrius – naujasis verslininkas, net neaišku, kokiu verslu užsiima.
Dabar pats galvoju: o kuo jis galėtų užsiimti? Gal informacinėmis technologijomis ar kokią ryšių su visuomene, reklamos agentūrėlę turi.
Žodžiu, jam tikrai toli iki Bronislovo Lubio, Beno Gudelio ar Nerijaus Numavičiaus. Andrius – dar tik koją į žaidimą įkėlęs tipas, kuriam tiesiog nuskilo laimėti kažkokį Europos Sąjungos fondų konkursą.
Jis nori tą žaidimą žaisti ir, be abejo, tai darydamas suerzina rinkos senbuvius. Andrius kažkam stoja skersai kelio ir pradeda rizikuoti savo kailiu. Dėl to ir patenka į bėdą.
– Jam tenka susidurti su banditais?
– Taip, tai neišvengiama.
– O jums yra tekę susidurti su banditais?
– Taip, ypač paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Teko bendrauti su tais vilkais, nors negaliu pasakyti, kad artimai. Tuo metu su jais bendrauti buvo priversti praktiškai visi pramogų pasaulio atstovai.
Pažįstu žmonių, kurie yra atsidūrę nemaloniose situacijose su jais, bet aš pats – ne. Ačiū Dievui, niekada nebuvau verslininkas.
– O galėtumėte būti?
– Ne, man tai neduota. Tvirtai tai žinau. Kelis kartus gyvenime esu bandęs verslauti – mokykloje ir kiek vėliau. Esu tiesiog pernelyg žioplas tam. Manau, verslo gebėjimai yra įgimti, kaip ir kulinarijos, plytelių klojimo ar dailidės darbo.
Dabar turiu draugų, kurie užsiima verslu. Kai jie pasakoja apie savo pirmąją verslo patirtį, suprantu, kad jie dar mokykloje buvo tris kartus už mane protingesni.
– Koks buvo jūsų verslas?
– Pamenu, kai buvau trylikos metų, į Lenkiją su futbolo komanda vežiausi sutirštinto pieno. Kažkodėl jo ten iš manęs niekas nepirko, turėjau už savikainą parduoti komandos draugui, o iš jo jį nupirko.
Lenkijoje dar buvau prisipirkęs roko grupių plakatų – visokių „Motorhead”, „Judas Priest”. Dar pirkau labai prabangų Bruce’o Springsteeno plakatą, kuris tuomečiais pinigais kainavo gal 10 rublių. Grįžęs mokykloje sugebėjau jį parduoti už 5 rublius.
Greitai supratau, kad esu tam negabus. Aš ir kortomis visiems prapildavau. Išskyrus kaimyną Praną, kuris buvo dar žioplesnis.
Supratau, kad žaidimas „pirk ir parduok” man neišeina. Teks sukąsti dantis ir pamažu krauti milijonus.
– Grįžkime prie filmo. Jame jums tenka iš vandens traukti skęstančią moterį.
– Taip, ir tai man buvo maloniausia filmo scena. Kai vaidinti nelabai sugebi, nori kompensuoti tai kitais dalykais. Įšokti į vandenį, muštis su kuo nors.
Į ežerą šokau su dideliu entuziazmu, nors ir buvo šalta. Edita, kurią ir gelbėjau, kentėjo labiau – ji skendo, mirko ir vandenyje, ir po vandeniu, ir ant kranto drebėjo, ir vėl į vandenį buvo kišama. Tad ji atlaikė daugiau.
Aš tik įšokau į vandenį, ją ištraukiau, labai norėjau padaryti antrą dublį. Maniau, padarysiu dar geriau ir ta vieta papuoš visą filmą, bet Alvydas Šlepikas pasakė, kad užteks. Nedaug buvo sausų drabužių, tai man daugiau ir neleido šokinėti.
O šiaip labai ekstremalių scenų nebuvo – su anakonda nekovojom, tiranozauras neužpuolė. Paprasta serialo buitis – pistoletai, banditai, nieko ypatinga.
– Muzikoje, žurnalistikoje ir televizijoje turite pakankamai patirties. Kino filme tarp aktorių jautėtės kaip paauglys?
– Ne, kaip nekrikštas, atėjęs į krikščioniško jaunimo sueigą. Kur visi žino, kad esi nekrikštas, bet tave toleruoja, o tu gerai jautiesi, nes patinka aplinka. Nors ir supranti, kad tai nėra tavo vieta.
Man gal net lengviau. Būtų sunkiau, jei velniai žino kiek metų būčiau mokęsis aktorystės ir po daugybės metų suvokęs, kad esu vėpla tarp kitų aktorių. Dabar jaučiausi kaip žmogus iš šalies, ten atsidūręs dėl vienų ar kitų sumetimų. Tai gerai, nes niekas nereikalauja, kad imčiau „Oskarą”, ar tuo labiau nebijo, jog savo nuostabia vaidyba užgošiu kokį ekrano senbuvį.
Kita vertus, raminau save: jei būčiau visiškai beviltiškas, gal tie filmo kūrėjai nebūtų buvę tokie psichai ir manęs nelaikę. Jei manęs neišginė po pirmos dienos, gal ir nesu toks baisus aktorius.
– Kurie kiti muzikos ar TV pasaulio žmonės galėtų vaidinti kine?
– Kai kurie aktoriai linkę mistifikuoti savo profesiją, kreivokai žiūri į naujokus. Jie turi teisę taip jaustis.
Kinas – labai platus žanras. Jame yra daug nedidelių vaidmenų, kuriuos atlikdamas turi būti tiesiog gražus, raumeningas, kvailas, seksualus ar vulgarus. Daugelis žmonių, turinčių tam tikrų bruožų, gali rasti savo vietą.
Pamenu lietuviškus trumpametražius filmukus, kur vaidino Algis Ramanauskas ar Egidijus Dragūnas. Jie tikrai nesugadino tų filmų.
Kaip Andrius Mamontovas atsidūrė teatre? Žmogui duoti tam tikri gabumai, kuriuos reikia ugdyti. Tiesiog atsirado žmogus, kuris tai atskleidė.
Kiekvienas išvaizdesnis vyras ar seksualesnė scenos moteris puikiai gali tikti tam tikriems filmams. Gražiai nusigrimavus vaikščioti šaltu veidu, paspausti gaiduką ar pavairuoti automobilį kiekvienas sugeba.
– Ką daryti būtų smagiau – parašyti scenarijų kino filmui ar atlikti pagrindinį vaidmenį?
– Parašyti scenarijų. O jame, žinoma, numatyčiau vaidmenį ir sau.
– Apie ką būtų Marijaus filmas? Futbolą ir pramogų verslą?
– Apie narkotikų ir pornografijos verslą. Tai, ką iš tiesų išmanau. (Juokiasi.)
– Ir tame filme jus pagaliau nušautų?
– Žinoma, tai ir yra visa esmė.
– Lietuvoje dabar kuriama daug kino.
– Taip, ir tai nėra blogai. Buvau nuėjęs į filmą „Ekskursantė”. Jame buvo vietų, kai graudinausi, spaudė gerklę. Man to pakanka, kad pasakyčiau, jog tai vienas geresnių lietuviškų filmų. Gana intriguojantis.
Visi smalsiai laukia naujo Emilio Vėlyvio filmo. Žinau, kad pora mano draugų kuria net tris filmus. Ir apgirtę nuo kokteilio „Cuba libre” man sakė, kad vienas tų filmų įeis į kino istoriją.
Akivaizdu, kad atsirado kūrėjų karta, nebežiūrinti į kiną su baiminga pagarba, nebemananti, jog kiekvienas kino filmas turi būti monumentalus. Žmonės tiki savo reikalu, užstato butus dėl filmo, suburia už dyką dirbančių bendraminčių komandą – kvaila ir idealistiška, bet žavu.
Bet yra ir tokių, kurie kiną mato kaip galimybę už svetimus pinigus įamžinti savo vidinių demonų fantazijas, kurių niekas nežiūri. Arba dar blogiau – galimybę praplauti pinigus.
Tobulėjama dirbant. Pastatyk dvidešimt filmų ir dvidešimtas galbūt bus geras. Kinas nėra pateptųjų, kurių kiekvienas darbas yra šedevras, nuosavybė.
– „TV antenos” viršelyje jūs – su aktore I.Norkute-Žviniene. Kodėl?
– Nė nežinau. Filme nėra nė vienos bendros mūsų scenos. Susitikome tik filmo fotosesijoje ir mus iškart pasodino ant vienos sofutės. Gal mes tiesiog gerai atrodome kartu? (Juokiasi.)
Jau kitą savaitę Lietuvos kino teatruose pasirodys filmas „Moterys meluoja geriau. Kristina”. Su daugybe žinomų aktorių jame vaidinęs Marijus Mikutavičius (42 m.) sako, kad į šį darbą žiūri atsipalaidavęs ir su humoru – taip bus lengviau per seansą neužmerkti akių.
