Kadaise Vilniuje sklandė legendos apie meilės trikampį tarp E.Gabrėnaitės ir jos kolegų Romo Ramanausko (63 m.) bei Juozo Kisieliaus (1949–1991), rašo žurnalas „TV antena".
„Jie dėl manęs nesivaržė. Aš tiesiog pabėgau nuo Juozo pas Romą”, – teigė aktorė. Apie dramatišką šeiminį gyvenimą ir vienatvę ji atvirai pasakojo „Lietuvos ryto” televizijos laidos „Kitoks pokalbis” vedėjai Aušrai Kilkuvienei.
– Ar to meilės trikampio kampai buvo labai aštrūs? – pasiteiravo laidos vedėja.
– Jaunystė – kvailystė. Prisimenu, kaip nuėjau į pasimatymą su J.Kisieliumi, o jis atėjo vilkėdamas skolintą švarką. Tai man nepatiko ir aš jam nepasirodžiau.
Prieš tai kažkas buvo pavogęs mano pinigus, o aš norėjau valgyti. Iš kažkur atsirado R.Ramanauskas, nusivežė mane pas save, prikepė pilną keptuvę bulvių. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Aš už jo ištekėjau, gimė sūnus.
– Santuoka iširo dėl to, kad dvi stiprios asmenybės nebuvo suderinamos?
– Moteris ir vyras apskritai yra dvi nesuderinamos planetos. Man neduota sutikti antrosios pusės. Juk yra žmonių, kuriems tiesiog lemta gyventi vieniems.
Pažįstu daug tokių, kurie aukojosi, stengėsi, o juos paprasčiausiai paliko. Klausiu jų: o kas prašė, kad aukotumeisi? Aš būdama viena jaučiuosi puikiai. Nieko dėl savo vienatvės nekaltinu.
– Nejaugi nesulaukdavote iš vyrų saldainių, gėlių?
– Labai nedaug. Tiesa, kadaise vienas alyvų krūmą išrovęs atnešė man į namus.
Esu patyrusi aistrą, esu bendravusi su daugybe įdomių žmonių, tačiau to vienintelio taip ir nesutikau. Turbūt teisus buvo mano tėtis (žinomas aktorius Antanas Gabrėnas. – Red.), sakydamas, kad esu egoistė.
Turėjau platoniškų romanų. Iki šiol gaunu laiškų su meilės prisipažinimais. Vienas vyriškis prisipažino mane mylįs ir iš karto patikino, kad negalėtų su manimi gyventi, nes būdamas šalia jaučiasi lyg bulvė. Na, bulvės irgi žydi.
– O kaip jūsų vienatvę priima 43-ejų sūnus Rokas Ramanauskas? Kokie jūsų santykiai?
– Nėra kito žmogaus, kuris taip gerai mane suprastų. Rokas yra baigęs filosofiją, todėl kai tik pradedu ką nors dramatiškai aiškinti, jis dviem frazėmis pastato mane į vietą.
Rokas kartais būna man kaip tėvas. Į jį kreipiuosi, kai būna jau visai blogai.
– Kokia esate buityje?
– Baisi pedantė. Jei gulėdama lovoje pamatau nukritusį pūką, privalau atsikelti, jį paimti ir išmesti.
Mano namuose viskas turi būti savo vietose. Šaldytuvas visada turi būti pilnas atsargų. Nesvarbu, kad pusę maisto tenka išmesti.
Mano namai visuomet kvepia – kvepalams išleidžiu daug pinigų. Patinka harmonija. Buitis man labai rūpi.
– Mėgstate lepintis?
– Mėgstu prisipirkti saldainių, kitokio skanaus maisto, be jokių indų susinešti jį į lovą ir valgyti. Ir chalva, ir silkė – čia pat.
– Esate sakiusi, kad vadovaujatės trimis taisyklėmis: nieko nebijoti, nieko neprašyti ir mokėti laukti. Visų jų pavyksta laikytis?
– Nebijoti beveik niekada neišeina. Labiausiai bijau, kad dar likę artimi žmonės neišeitų namo.
Prašyti neišmokau. Net Biblija ragina to išmokti, bet man nesiseka. Dažniausiai man neduoda to, ko prašau.
Kartą jaunystėje paprašiau vaidmens. Man visuomet skirdavo tragiškus, dramatiškus vaidmenis, o aš norėjau suvaidinti koketę vyrų pulke.
Tąkart man tokį vaidmenį davė, bet režisierius nusivylė ir patarė man geriau likti prie Vinco Krėvės maryčių.
– Gimėte Maskvoje, bet kai jums buvo vos metai, močiutė, tėvo motina, jus parsivežė į Lietuvą.
– Tai, kad tėvai manęs ilgai neaugino, žinoma, tragiška. Bet aš turėjau nuostabius senelius – gavau tokią didžiulę meilės dozę, kad vien dėl jos vertėjo gimti.
Gėda prisipažinti, bet iki septynerių metų nemokėjau batų užsirišti – už mane tai darydavo močiutė.
Iki septynerių užmigdavau su čiulptuku. Pamenu, kai būdama tokių metų gulėjau infekcinėje ligoninėje, močiutė perdavė man džiovintų slyvų. Jose ji buvo paslėpusi čiulptuką.
Tėvai grįžo į Lietuvą, kai man buvo ketveri, mane auklėti jau buvo per vėlu.
Kai buvau dešimties, močiutė mirė, o aš nemokėjau net išsivirti arbatos.
Tėvai pradėjo visko iš manęs reikalauti. Pavyzdžiui, išplauti puodukus. Aš net nežinojau, kur jie mūsų namuose būna padėti. Liepė prižiūrėti jaunesnįjį brolį, o aš jį gnaibydavau, kol pradėdavo rėkti.
– Esate užsiminusi, kaip vaikystėje suvokėte, kad gyvenimas – laikinas. Papasakokite apie tai.
– Tuomet man buvo penkeri metai. Pamenu, tėtis lygino baltinius, mama sėdėjo, mažas broliukas lakstė, senelis skaitė laikraštį, o močiutė stovėjo kažkokia rūsti.
Staiga suvokiau, kokia laimė, kad mes visi kartu. Ir tą pačią akimirką supratau, kad visą gyvenimą taip nebus, vyresnieji mirs anksčiau. Nuo tos minties ėmiau labai verkti. Suaugusieji mane pradėjo barti, kad nei iš šio, nei iš to ašaroju.
– Jūsų artima draugė ir kolegė Nijolė Narmontaitė pasakojo, kad dažnai atsisakote vaidmenų. Kodėl?
– Yra dvi aktorių kategorijos. Vieni vaidina bet ką, o kiti atidžiai renkasi. Aš priklausau pastariesiems.
Prieš 15 metų iš Maskvos buvo atvykęs jaunas režisierius Rusų dramos teatre statyti spektaklio „Dama su kamelijomis”.
Sužinojusi, kad man reikės maudytis stiklinėje vonioje, atsisakiau vaidmens ir taip įvariau režisierių į isteriją. Jis sakė, kad aš to dar pasigailėsiu.
Dabar jis yra garsenybė – vienas iš penkių geriausių operos režisierių pasaulyje.
Kartą jis paskambino man iš Italijos operos „La Scala” ir paklausė, ar nesigailiu ano savo poelgio. Atsakiau, kad ne. Iš tiesų nesigailiu.
Tris kartus esu pabėgusi nuo Jono Vaitkaus. Tiesa, jis niekada neklausė, kodėl atsisakau vaidmenų.
– Jūsų tėvai Antanas Gabrėnas ir Genovaitė Tolkutė-Gabrėnienė buvo žinomi aktoriai. Ar sunku būti garsių tėvų dukra?
– Taip. Nors studijuoti aktoriaus meistriškumo įstojau slapta nuo tėvų, vis tiek visi kalbėjo, kad mane įkišo. Ir vėliau reikėjo labai stengtis, kad įrodyčiau, jog šį tą sugebu. Tai papildomas krūvis.
– Ar niekada nesigailėjote, kad pasirinkote aktorystę?
– Tai buvo iššūkis. Aš niekada nemėgau būti kolektyve, o aktoriaus darbas yra kolektyvinis. Man niekada nepatiko keliauti. Geriausiai jaučiuosi savo namuose, su savo katinu. O aktoriaus darbas – nuolatinės gastrolės.
Parengė Vykintė Budrytė
