Daugiau nei 40 metų santuokoje gyvenantis E.Kučinskas neslepia, kad jaučiasi vienišas, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
„Lietuvos ryto“ TV laidos „Kitoks pokalbis“ vedėjai Aušrai Kilkuvienei prabilus apie jo žmonos globojamus gyvūnus, dainininkas netikėtai rėžė: „Aš gyvūnų nemėgstu.“
Ar tai reiškia, kad sutuoktiniai tik formaliai gyvena kartu?
– Ar jaučiate, kaip jus keičia laikas? – dainininko paklausė A.Kilkuvienė.
– Tampu vis didesniu niurgzliu. Pastebiu, kad kartais imu piktai kalbėti su dukra. (Atlikėjas turi 36 metų dukterį Eliną. – Red.). Ir kartu širdis džiaugiasi matant, kaip tai išgirdusios mano dvejų ir penkerių metų anūkės stoja mūru už mamą. Nėra baisiau, kai artimieji riejasi, vienas dėl kito elgesio kreipiasi į teismą.
– Ar savo anūkėms skiriate daugiau dėmesio ir esate atlaidesnis, nei kadaise buvote savo dukrai?
– Vaikai labai nori, kad seneliai būtų tik su anūkais ir daugiau nieko nematytų gyvenime.
Kiek galiu, tiek pabūnu. Jei turiu laisvą šeštadienį ar sekmadienį, mielai nueinu su anūke į kino teatrą, vasarą ištisas dienas praleidžiame atrakcionų parke. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai pasirūpinti vaikais gali ne tik seneliai, bet ir auklės.
– Pats šeiminį gyvenimą pradėjote anksti – devyniolikos. Niekada dėl to nesigailėjote?
– Sakoma, nesigailėk anksti kėlęs ir anksti vedęs. Nevykusi patarlė! Koks ten devyniolikmečio šeiminis gyvenimas gali būti? Tais pat metais mane paėmė į armiją. Grįžau po dvejų metų.
– Grįžus įsibėgėjo jūsų muzikinė karjera. Sunku buvo derinti šeimą ir sceną?
– Jokių sunkumų. Jei du žmonės vienas kitam skirti, scena netrukdys.
– Galina buvo jums skirta?
– Jei jau vedžiau devyniolikos, vadinasi, buvo skirta. Jautėme didžiulę meilę, artumą. Tuo metu atrodė, kad jokios negandos ar rūpesčiai negali mūsų išskirti.
Mudu susipažinome Palangos restorane „Birutė“, kai pradėjau ten dirbti. Ji buvo šokėja. Pasipiršau po maždaug dvejų metų draugystės.
Gyvenime būna įvairių situacijų, nė vienas neišvengia pykčių, konfliktų, nuoskaudų. Bet jei praėjus kuriam laikui vis dar jauti, kad tas žmogus yra tavo, greičiausiai taip ir yra.
Toks žmogus turi neleisti kitiems blogai kalbėti apie tave, branginti kartu praleistą laiką, būti ištikimas plačiąja prasme. Tai galioja ne tik vyro ir moters santykiams.
– Ką turite omenyje?
– Kai dirbau restorane „Birutė“, buvau meno vadovas, o mano kolega Stasys Daunys – muzikos vadovas. Abu jautėmės lyderiais ir nuolat pykdavomės.
Kartą grįžtantį namo po darbo mane užpuolė trys chuliganai. Atsitiktinai pro šalį ėjo Stasys. Iki šiol prisimenu tą akimirką – jis kaip žvėris puolė tuos chuliganus ir mane apgynė.
– Ar gerbėjų dėmesys glosto jūsų savimeilę?
– Kiekvienam žmogui malonu, kai jį vertina. Žinoma, kartais norisi užsidėti stebuklingą kepurę ir tapti nematomam, bet mano profesija tokia, kad siekiame gerbėjų dėmesio.
Kai esi nežinomas, dirbti žymiai sunkiau nei tuomet, kai išėjęs į sceną ir plojimų gauni avansu, kai dar nepradėjus dainuoti žmonės tikisi ko nors įdomaus.
– Jums svarbi aplinkinių nuomonė?
– Pastebėjau, kad dabar daug laisviau kalbu viešumoje. Leidžiu sau sakyti tai, ką manau, nesibaimindamas, kas ir ką vėliau pasakys.
Visiškai nekoketuoju. Jaučiu pasitikėjimą, užnugarį, žinau, kad tikrai neprapulsiu, jei kas nors nepavyks. Nebejaučiu jokios įtampos.
– Dėl daugybės kostiumų scenos bičiuliai nevengia jūsų pavadinti narcizu.
– Koks aš narcizas? Keturiasdešimt metų dirbu scenoje, tad kostiumų prisikaupė natūraliai. Nesiryžtu išmesti, gal kada dar pravers.
Su tais kostiumais ne visada pataikai, ne su vienu buvo prašauta pro šalį.
Daug blogų atsiliepimų girdėjau apie savo ilgą baltą chalatą su ramune atlape. Bet jį žiūrovai labai gerai įsiminė.
Anksčiau nebuvo paprasta pasisiūti kostiumą scenai – reikėjo susirasti gerą siuvėją, kad ir pečiai stovėtų, ir visas drabužis dailiai gultų.
Dabar yra dešimtys parduotuvių, kur gali nueiti, išsirinkti ir atrodyti puikiai.
Užteks man tų klouniškų apdarų, reikia atrodyti normaliai, solidžiai, vyriškai.
– Toks noras ateina su metais?
– Turbūt. Anksčiau bandydavau blaškytis scenoje, strakalioti. Žinoma, galiu ir dabar kartais pastrakalioti, bet išlaikyti žiūrovų dėmesį galima ir balsu, akimis, veido išraiška.
Kai paklausau senesnių savo įrašų, mane iš gėdos išmuša raudonos dėmės! Galvoju: kaip aš taip galėjau dainuoti?! Tikra tiesa, kad mokytis gali visą gyvenimą.
– Ar žmonos Galinos klausiate patarimų dėl aprangos?
– Atrodo, jums labai knieti ištraukti, ar aš dar gyvenu su žmona, ar ne. Ar mylimės dar kartais, juk jau esu brandaus amžiaus? O gal turiu kokią merginą, jaunesnę penkiolika metų? Gal ir turiu – ką gali žinoti.
– Oi, velniukai jūsų akyse šokinėja!
– Neslėpsiu, man patinka moterys, vyrai nepatinka.
Man patinka moteriškas stotas. Scenoje nevaidinu – jei salėje pamatau akis, veidą, kuris man patinka, būtinai nusileisiu nuo scenos ir parodysiu dėmesį. Dėl to žiūrovams tik įdomiau.
O draugų vyrų per savo gyvenimą turėjau kelis, jie jau mirę. Dabar tikrų draugų, kuriuos galėčiau taip nuoširdžiai pavadinti, neturiu. Yra pažįstamų, su kuriais bendrauju.
Metams bėgant pasidariau vienišas. Išsikalbėti galiu tik broliui.
– Bet vienišumą juk pats renkatės?
– Kiti pasirenka žvejybą. Aš galiu pabūti kartu, pasižiūrėti, kaip žvejoja kiti, pabendrauti, bet tokia veikla netraukia. Medžioklė, šachmatai ar kortos – taip pat. Šia prasme esu nuobodus.
– Jūsų žmona Galina ėmėsi labai gražios misijos – rūpinasi beglobiais gyvūnais.
– Galiu pasakyti tik tiek: aš gyvūnų nemėgstu.
– Tai gal nuo šiol Galina rūpinasi nebe Edmundu, o gyvūnais?
– Supraskite, kaip jūs norite.
Norėtų pakeisti savo charakterį
Tradicinė laidos rengėjų užduotis – baigti pradėtus sakinius – teko ir E.Kučinskui.
Gyvenime dar nespėjau, bet labai norėčiau... įgyvendinti savo svajones.
Seksualiausia moters savybė man yra... moteriškumas.
Labiausiai pasiilgstu... sąmoningos vaikystės. Taip pat tų laikų Palangos. Jūra – už 300 metrų, Ronžės upelis prie jūros, būrys vaikigaliukų.
Jei būčiau paukštis, būčiau... pelėda.
Jei galėčiau pakeisti savo charakterį... tapčiau diplomatiškesnis.
Žmogus, kuriam norėčiau pasakyti „ačiū“, yra... mama. Ji manyje brandino muzikalumą.
Savo žmonai esu dėkingas už... ištikimybę.
Parengė Milda Zavarskytė
