Kaunietė O.Matusevičiūtė ne tik išlaiko save, bet ir prižiūri motiną Moniką (87 m.). Prieš pustrečių metų moteris palaidojo brolį, prieš metus – 90 m. tėvą.
Ji supranta, kad mirus motinai liks viena, tačiau nenusimena. Viltį palaiko tikėjimas ir būrys ištikimų draugų.
„Reikės visus man išlaidoti. Tokia jau mano dalia šiame gyvenime“, – nė lašo kartėlio negirdėti O.Matusevičiūtės balse.
Moteris džiaugėsi, kad jos motina dar tvirta. „Mama neguli ant patalo, dar vaikšto. Tik atmintis suprastėjusi, ypač po brolio mirties. Kartais reikia padėti susivokti“, – pasakojo Ona.
Motinai – lengvos formos Alzheimerio liga. Ona guodžiasi, kad ji laiku pradėjo vartoti vaistus, todėl atmintis prastėja ne taip greitai – dukrą ir draugus dar pažįsta.
Ona motiną apiperka, reguliariai girdo vaistus, maisto papildus. Moterys kartu ruošia maistą, kad senolė nepaliktų įjungtos viryklės.
Draugiją joms palaiko kalytė Pupa. Ja irgi rūpinasi Ona. „Kai išvykstu į „Chorų karus“, Pupa būna geriausia mamos draugė“, – juokėsi kaunietė.
Onos brolis, kuris buvo ketveriais metais vyresnis, mirė praėjus mėnesiui po patirto insulto.
Dėl brolio Ona iki šiol liūdi. „Laikau jį širdy. Tas liūdesys, ko gero, niekada ir neišnyks. Su tuo reikia mokėti susigyventi“, – kalbėjo moteris.
Ir ji, ir brolis nuo gimimo neregiai. Motina dirbo rentgeno kabinete sanitare – laikydavo juostelę virš ligonio, kol jį šviesdavo rentgeno aparatu.
Gydytojų manymu, tai ir lėmė jų aklumą. Nei tėvo, nei motinos giminėje neregių nebuvo.
Tėvai vežiojo vaikus pas Odesos, Maskvos, Archangelsko gydytojus, tikėdamiesi pagalbos.
Į pirmą tokią kelionę Ona išvyko būdama 10 mėnesių. Tačiau viskas buvo veltui. Gimdytojams reikėjo susitaikyti su tokiu vaikų likimu.
„Mama sunkiai priėmė mūsų negalią, bet suprato, kad svarbu nenuleisti rankų – leisti mus mokytis“, – pasakojo kaunietė.
Švenčionėliuose gimę vaikai vos sulaukę mokyklinio amžiaus išvyko į Kauną, vėliau – į Vilnių. Jie gyveno aklųjų ir silpnaregių internate, lankė mokyklą.
„Tėvai mūsų neatsisakė, tiesiog taip suteikė galimybę mokytis“, – aiškino neregė. Ona iki šiol jaučia dėkingumą tėvams.
„Mama beraštė, iš daugiavaikės šeimos, anksti turėjo kąsniui užsidirbti.
Ji vargo mačiusi daug. Lenkiuosi tėvams, kad mus su broliu pastatė ant kojų“, – kalbėjo moteris.
Ona baigusi Muzikos akademiją, dainavimo specialybę, įgijo magistro laipsnį. Brolis baigė Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją ir dirbo muziko darbą. Tėvai vaikus vežiodavosi į giminės susitikimus, renginius, kad jie patirtų kuo daugiau įspūdžių.
„Tėvai padarė dėl mūsų viską, kas įmanoma. Didelė pagarba jiems, o ypač mamai. Užtat dabar turiu pagrindą po kojomis ir daug draugų muzikinėje visuomenėje“, – džiaugėsi choristė.
Projekui „Chorų karai“ ji skiria tik savaitgalius. Darbo dienomis moteris skuba į Kauno aklųjų ir silpnaregių centrą, kur vadovauja moterų vokaliniam ansambliui. Antras toks ansamblis jos laukia Prienuose. Abiem vadovė parenka repertuarą, rengia natas, lavina choristų balsus.
Muzika jai – ir darbas, ir laisvalaikis. O.Matusevičiūtė taip pat mėgsta skaityti knygas, klausytis serialų, keliauti.
Ona su ansambliais yra apkeliavusi ne vieną šalį. Ilsėtis ir Egipte yra buvusi.
„Ką ten patyriau? Kvapai, garsai, suvokimas. Kai pasakoju įspūdžius, jie tokie vaizdūs, kad galima supainioti su reginčiųjų pasakojimais. Trumpai tariant, mano gyvenimas visavertis“, – užtikrino neregė.
Moteris sakė pajutusi, kad visuomenės požiūris į neregius keičiasi. Anksčiau ji dažnai girdėdavo žmones stebintis, kad ji tokia jauna, o jau nemato. Dabar tokių storžievių Ona nesutinka.
Jai stiprybės teikia tikėjimas. „Dievas ir švenčiausioji mergelė Marija labai padeda. Daug meldžiuosi. Tikėjimas niekada netrukdo“, – įsitikinusi katalikė.
Onai sunkumus ištverti padeda draugai. „Nemėgstu savo bėdų analizuoti. Bendrauju su žmonėmis, tai nuveja blogas mintis“, – sakė choristė.
Kai savaitgaliais išvyksta dalyvauti televizijos projekte, motiną prižiūri kaimynė. Moterys ir nakvoja kartu, kad senolei būtų ramiau.
Draugai rūpinasi ir Ona. „Kai susirgau, draugė Danutė ir naktį kėlėsi arbatos virti. Ir pusseserė prižiūrėjo, kad daug arbatos gerčiau, kad balsą atgaučiau. Jos Vilniuje nuolat priima pernakvoti savo namuose“, – sakė kaunietė.
Jos dalyvavimu TV konkurse ypač džiaugiasi motina. Išvykusi Ona kasdien jai dukart skambina.
„Ji visą laiką klausia, kada grįšiu. Pasiilgsta“, – sakė choristė.
