Jis – tikra XXI amžiaus pradžios sensacija, žmogus, sugebantis jaunimą ir ne tik įtikinti, kad mokslas ir filosofija yra jaudinami ir beprotiškai įdomūs dalykai.
Taip Venesueloje gimusį, Majamyje kino ir filosofijos mokslus baigusį, Niujorke gyvenantį Jasoną apibūdina JAV spauda.
Aistringai apie žmonijos ateitį kalbantį, mokslinius faktus ir filosofines idėjas greitakalbe žeriantį išvaizdų vaikiną dar prieš 12 metų pastebėjo buvusio JAV viceprezidento Alo Gore’o TV kanalo „Current TV“ prodiuseriai.
Šešerius metus jame dirbęs Jasonas sukūrė per šimtą valandų laidų, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė, kai internete pradėjo skelbti savo trumpų filmukų seriją „Nuostabos gurkšniai“.
Laidos, kuriose jaunimui patrauklia kalba pasakojo apie technologijas, išradimus, kūrybą ir dvasingumą, internete peržiūrėtos per 100 milijonų kartų, jomis susižavėję dalijosi aktorius Leonardo DiCaprio ir garsus režisierius Ronas Howardas.
Jasonas tapo garsenybe – kalbų, kuriose netikėtu kampu pažvelgia į žmonijos istoriją, dabartį ir ateitį, sakyti jį kvietė „Google“, IBM, „Microsoft“ ir kitos stambios kompanijos, pasiklausyti jo daugybė žmonių renkasi Dubajuje, San Fransiske, „Tribeca“ kino festivalyje JAV ir „Kanų liūtų“ reklamos festivalyje Prancūzijoje. Vien feisbuke J.Silvą seka beveik milijonas gerbėjų.
2013-aisiais TV kanale „National Geographic“ jis pradėjo vesti laidų seriją „Smegenų žaidimai“ – apie iliuzijas, smegenų veiklą ir psichologinius triukus.
Praėjusį savaitgalį šis kanalas pradėjo rodyti dar vieną projektą, kurio veidu tapo šis charizmatiškas idėjų krioklys, – aštuonių dalių mokslinės dokumentikos serialą „Kilmė: žmonijos kelionė“.
Kartu su garsiais įvairių mokslo sričių ekspertais J.Silva pateikia įdomiausius žmonijos istorijos faktus, nagrinėja, kaip iš pirmykščių žmonių virtome pažangių technologijų kūrėjais.
Kiekviena serialo dalis apžvelgia vis kitą temą – nuo karo ir pinigų iki transporto ir bendravimo. Pasakojimus lydi vaidybiniai epizodai ir puiki muzika – taip patraukliai įvyniotas rimtas temas retai pamatysi ekrane.
Scenos filosofu ir idėjų didžėjumi vadinamas vyriškis „TV anteną“ pasitiko prabangiame Londono viešbutyje „Hotel Cafe Royal“. Išsišiepęs, nuolat juokaujantis, džinsus ir marškinėlius vilkintis vyras atrodė panašesnis į roko muzikantą, o ne į dėl žinių galvą pametusį moksliuką.
Tai yra viena jo sėkmės paslapčių – kalnus informacijos galvoje nešiojantis, bet suprantamai ją pateikiantis, visada atsipalaidavęs, jaunatviškas, šiuolaikiškas J.Silva jaunimui atrodo kur kas patrauklesnis už akademiškai kalbančius profesorius.
Kiekvienas pokalbis su juo tuoj pat pasisuka apie žmonijos ateitį. Kai kas, ką jis apie tai kalba, gali trikdyti ar net atrodyti beprotybė. Bet J.Silva kiekvieną žodį taria žibančiomis akimis – kartais atrodo, kad jis dėl savo idėjų yra visiškai pametęs galvą.
„O, jūs iš Lietuvos? Tai labai gerai“, – vos pasisveikinęs šūktelėjo Jasonas.
– Kodėl? Ką pirmiausia pamanote, kai išgirstate Lietuvos pavadinimą?
– Du dalykus. Mano brolio pirmoji mergina, kuri pritrenkiamai graži, kartu su juo lankė universitetą Majamyje. Jos vardas – Goda, ji iš Lietuvos.
Tad žinau, kad Lietuvos moterys – nuostabios. (Juokiasi.) Todėl labai norėčiau pas jus atvykti, aš juk neturiu merginos.
Be to, Venesueloje mokiausi su vaikinu, kurio vardas Vytenis, – jis pusiau kolumbietis, pusiau lietuvis. Dabar jis – žurnalistas didelėje televizijos kompanijoje.
– Kaip apibūdintumėte serialą „Kilmė: žmonijos kelionė“?
– Tai įdėmus žvilgsnis į tai, kaip žmonės tapo tuo, kuo esame dabar.
Pagrindinę serialo mintį pasiskolinau iš filosofo Marshallo McLuhano, kuris sakė: mes sukūrėme įrankius, o tada įrankiai pradėjo kurti mus.
Mes įkūrėme ugnį, o tada ugnis pradėjo keisti mūsų gyvenimą. Taip pat – su kalba ir pinigais. Kiekvienas didelis atradimas smarkiai paveikė žmonijos istoriją. Kaip tie įrankiai mus keičia, apie tai kalbama kiekvienoje serijoje.
– Jūsų galvoje – daugybė žinių. Ar filmuojant šį serialą sužinojote ką nors nauja, kas jus nustebino?
– Daugelį temų jau anksčiau nagrinėjau savo filmukuose internete, bet šįkart buvo proga pasikapstyti giliau ir rimčiau. Pavyzdžiui, pinigai. Visa jų sistema grįsta žmonijos sutarimu gyventi tam tikroje virtualioje tikrovėje, ją palaiko tik mūsų bendras tikėjimas pinigais. Tai galinga idėja.
Visas mūsų darbas, pastangos save išlaikyti, išradimai, technologijos, palydovai kosmose – visa tai grįsta tuo, kad tikime pinigų sistema. Man tai nuostabus ir neįtikėtinas dalykas.
– Ar yra dalykų, kuriuos žmonija pakeliui prarado?
– Nekaltybę ir naivumą. Buvo laikai, kai žmonės gyveno šia diena. Tai buvo lyg rojaus sodas. O tada su žiniomis atėjo nerimas. Jis atnešė kūrybingumą ir proveržius, bet pradėjo mums trukdyti.
Ar žinote, kad pasaulyje kasmet daugiau žmonių nusižudo, nei žūsta nuo ginkluotų konfliktų ir gamtos stichijų? Mes esame pirmoji gyvūnų rūšis Žemėje, kurios kai kurie nariai miršta, nes valgo per daug, o ne dėl to, kad valgo per mažai.
– Jūs vadinamas žmogumi, kuris sugeba mokslą paversti seksualiu ir juo sudominti jaunimą. Juk, atrodytų, jauniems žmonėms labiau turėtų rūpėti pramogos ir nerūpestingai leidžiamas laikas. Kokia jūsų sėkmės formulė?
– Aš tiesiog galvoju, kas man pačiam įdomu, ir stengiuosi tai perteikti. Apie visatą galima pasakoti pabrėžiant jos paslaptis, netikėtumus, intrigą, kosmoso filosofinę prasmę. Arba būti tipišku astronomu ir žerti skaičius, bet tai bus ne taip įdomu.
Viskas yra nuostabu, jei žiūri teisingu kampu. Rašytojas Henry Milleris sakė, kad net žolės stiebelis yra svaiginantis ir įdomus pasaulis, jei tinkamai į jį pažvelgsi. Pažiūrėkite per mikroskopą – užgniauš kvapą.
Jaučiu alergiją nuoboduliui, todėl turiu įžvelgti jaudinamų ir paslaptingų dalykų viskame aplink. Kitaip mane apims depresija. Labai paprasta.
– Atrodo, iš jūsų išeitų puikus istorijos mokytojas.
– Esu turėjęs puikių ir labai prastų mokytojų. Mano mama mokytoja, ji – labai gera. Savo dabartinėje veikloje pasiekiu kur kas daugiau žmonių, jei dirbčiau mokykloje, mane girdėtų tik nedidelis būrelis. Žiniasklaida man patinka tuo, kad idėjas išskleidžia didžiuliu mastu, todėl joje ir dirbu.
– Jūs vadinamas interneto žvaigžde, įkvepiančiu kalbėtoju, filmų kūrėju ir dar bala žino kuo. Ką pats parašytumėte savo vizitinėje kortelėje?
– Skaitmeninės erdvės menininkas. Vedu TV laidas, montuoju filmukus internetui. Turbūt logiškiausia vadinti taip.
– Jei galėtumėte pakeisti bet ką žmonijos istorijoje, kas tai būtų?
– Mūsų polinkį į smurtą. Viena serialo „Kilmė: žmonijos kelionė“ serijų – apie karą. Žinote, įdomiausia, kad karai atnešė daug išradimų ir naujovių.
To nepaneigsi – iš griovimo atsiranda kūrybingumas ir galimybės, bet tiek daug žmonių buvo nužudyti Dievo ir valstybių vardu, kad apie tai galvojant šiurpsta oda.
Dar ištrinčiau marą – paprasta liga, kuri pražudė tiek daug žmonių dėl mūsų neišmanymo. Labai liūdna.
– O gal pakeistumėte Donaldą Trumpą? Jūs ne sykį kalbėjote apie klimato kaitos problemas, o JAV prezidentui, akivaizdu, išvis neatrodo, kad tai problema.
– Taip, tai liūdna. Aš užaugau Venesueloje. Demokratiškoje šalyje, kuri išsirinko diktatorių. Dabar ją valdo demagogai. Žmonės nėra racionalios būtybės, jie gali balsuoti prieš savo interesus. Populistinis įkarštis užkrečia protą, didelės masės žmonių pasiduoda stipriai propagandai.
Tai nuspėjama ir paaiškinama. Gyvename didelių pokyčių laikais, technologijos tobulėja beprotišku greičiu.
Mažėja tam tikrų darbų, žmonės išsigąsta – ypač vyresni, gyvenantys kaime. Kai žmonės išsigąsta, jaučiasi atsilikę nuo tempo, smegenys tai paverčia išgyvenimo instinktu, mirties baime, kova už būvį. Maždaug – saugiam pasauliui, kurį pažįstu, iškilo grėsmė, reikia ką nors daryti.
Paskaitykite internete – daugybė straipsnių, paaiškinančių D.Trumpo išrinkimą prezidentu, cituoja antropologą Ernestą Beckerį. Jis parašė knygą „Mirties neigimas“ – apie mirties baimę, nerimą, tai, kaip kartais darome labai blogus dalykus, kai esame išsigandę.
Kodėl D.Trumpas tiek daug kalbėjo apie pavojus? Jis sugebėjo save pristatyti kaip gelbėtoją, apsaugosiantį nuo pasaulio, kurį pavaizdavo blogesnį, nei yra.
Žmonės tampa pervargimo, egzistencinio nerimo, įtampos aukomis, tada jais galima manipuliuoti kaip lėlėmis. Taip D.Trumpas ir padarė. Tą patį darė buvęs Venesuelos lyderis Hugo Chavezas. Gaila. Jei būtume racionalūs, šios problemos nebūtų.
Todėl gana įdomi idėja, kad lyderius rinktų ir pasaulį valdytų kompiuteriniai algoritmai, nes jie būtų visiškai racionalūs. Juos būtų galima užprogramuoti daryti logiškus sprendimus, nepagrįstus emocijomis. Manau, visuomenė per sudėtinga, kad koks nors žmogus galėtų vadinti save jos lyderiu.
– Kokia bus žmonija po šimto metų?
– Mes jau turime širdies stimuliatorius. Technikos mūsų kūne bus vis daugiau.
Ateis laikas, kai tapsime gyvos būtybės ir mašinos hibridais. Po šimto metų mūsų atmintis ir gebėjimas priimti informaciją nebebus riboti. Mūsų nevaržys dabartinės laiko ir erdvės ribos.
Žiūrėkite, ką padarė komunikacijų technologijos. Galime bendrauti tarpusavyje per kalnus ir vandenynus, akimirksniu – tai stebuklas. Perteikiame savo mintis dideliu atstumu – šiuo požiūriu mes jau esame dievai.
Vienintelė mūsų problema – turime kūną iš mėsos, kuris sensta ir miršta. Manau, žmonija tai išspręs.
– Bet kaip dėl meilės, jausmų, seksualumo?
– Dabar, kai norime perteikti jausmus ir artumą, pasitelkiame žodžius, dainas, paveikslus, kuriame meną, kad paaiškintume nepaaiškinamus dalykus.
Virtualios tikrovės technologijos taip tobulėja, kad vieną dieną pasimesite, kur tikras kambarys, kur – kompiuterinė simuliacija. Tada intymus bendravimas atrodys taip: žmogų, su kuriuo to norite, pasikviesite į savo mintis. Atsiras naujų grožio ir intymumo formų, kurių dar nesuvokiame.
Tai vienas variantas. Kitas – visi tapsime vergais siaubingame kompiuteriniame žaidime. (Juokiasi.)
– Save vadinate stebuklų narkomanu. Kokį stebuklą norėtumėte spėti pamatyti per savo gyvenimą?
– Nemirtingumą. Neribotą gyvenimo trukmę. Esminis klausimas – ar technologijos ir mokslas sugebės perprogramuoti žmogaus biologiją taip, kad ištrintų ligas ir senėjimą.
Absurdas, kad tokie protai kaip mūsų, gebantys kurti ir svajoti, yra įkalinti tokiuose ribotuose kūnuose. Mes tyrinėjame visatą, kuriame didingas filosofines idėjas, bet esame plakančios širdies varomi, besituštinantys mėsos gabalai. Tai siaubinga tikrovė. Išnaikinti mirtį, skurdą ir ligas – esminė mūsų užduotis.
– O kas tada? Kraustysimės į Marsą?
– Manau, perdirbsime save taip, kad galėsime prisitaikyti prie bet kurios aplinkos. Nepamirškite, kad žmonės iš esmės pagaminti iš kalbos. DNR yra kodas. Tai reiškia, kad iš esmės esame programinė įranga. Jei galime išmokti tą kalbą pakoreguoti, galime padaryti taip, kad gyvensime Jupiteryje ir maitinsimės radiacijos spinduliais. Visa tai įmanoma.
O gal mums niekur nereikės kraustytis. Tiesiog pereisime į kitą matmenį, kur neegzistuoja laikas ir erdvė.
Yra tokia teorija, kad mes gyvename šalia ateivių iš kosmoso, nes jie – kitoje dimensijoje.
– Akivaizdu, kad mėgstate viską aplink nagrinėti ir gilintis. Ar būna dienų, kai išjungiate smegenis ir einate pažiūrėti kvailo filmo?
– Labai mėgstu kvailus filmus, romantines komedijas, taip pat, žinoma, mokslinę fantastiką. Mano mėgstamiausi filmai pernai buvo „Kalifornijos svajos“ ir „Atvykimas“.
Aš mėgstu paprastus malonumus – keliones po Europą, važinėtis dviračiu Amsterdame. Labai mėgstu merginas. Labai. (Juokiasi.)
– Esate išbandęs daugybę skirtingų darbų, akivaizdu, kad jums greitai nusibosta viena veikla ir ieškote naujovių. Kaip save įsivaizduojate po 20 metų?
– Daug kas sako, kad galėčiau būti politikas, bet mano mama nekenčia politikų. Be to, mačiau, kaip jie sugriovė mano gimtąją šalį. Politikai manęs neįkvepia. Na, mane žavėjo Barackas Obama, bet sistema jam neleido prastumti visų idėjų, kurias norėjo.
Noriu daryti poveikį žmonių gyvenimui. Jei dabar prisijungsiu prie feisbuko, mano įrašą pamatys tūkstančiai žmonių. Tai galingas ginklas. Vis dėlto labiausiai noriu užkrėsti entuziazmu, sujaudinti žmones. Priversti susimąstyti, pagalvoti apie tai, ko dar nesate darę.
Jei žiūrite mano filmukus – juose nagrinėjamos sudėtingos temos, bet juos peržiūrėjo milijonai. Tai mane labiausiai intriguoja – būti ambasadoriumi, skleidžiančiu susidomėjimą, nuostabą, raginančiu gilintis.
Pasiekti dideles minias žmonių, kalbant ne apie pačius paprasčiausius dalykus. Matau tame prasmę.
