Lytiniu priekabiavimu jo neapkaltins nė viena moteris. Mat iš Norfolko (Anglija) kilęs R.Everettas – homoseksualus. Kaip ir rašytojas Oscaras Wilde’as (1854–1900), kurį jis įkūnijo savo režisuotoje istorinėje dramoje „Laimingasis princas“ (The Happy Prince). Juosta turėtų pasirodyti šiais metais.
– „#MeToo“ keičia visuomenę. Kaip tai vertinate?
– To nesuvokiu. Augau 8-ajame dešimtmetyje, kai buvo teigiama, kad malonumas yra aukščiausias gėris. Vėliau gyvenau Niujorke ir Berlyne. Gyvenome pašėlusiai, elgdavomės pavojingai, bet tai man patiko.
Dabar staiga visi tapo labai pažeidžiami. Negaliu suprasti, kai muziejai nukabina paveikslus dėl to, kad juose pavaizduotos moterys nuogomis krūtimis. Jaučiu, kad ateina niūrūs laikai.
– Įžvelgiate pavojų, kad dorovės sergėtojai vėl ims griežtai kontroliuoti visas gyvenimo sritis?
– Būtent taip. Per pastaruosius šimtą metų moterų padėtis stipriai pagerėjo ir tai turi nesustoti.
Žinoma, jos dar nėra visiškai lygiateisės. Pažvelkite į kiną. Jei 70-metis herojus filme turi 23 metų draugę, tai laikome normaliu dalyku. O jei 70-metė turėtų 23 metų vaikiną? Tai būtų negirdėta.
Kova dėl lygiateisiškumo privalo tęstis, bet kvaila, kai, pavyzdžiui, Anglijoje jau negalima į moterį kreiptis „mieloji“ arba „širdele“.
– Kas tai lemia?
– Atsakomybė tenka socialiniams tinklams – feisbukui ir tviteriui.
Tai, kas ten vyksta, panašu į pasaulio pabaigą. Vienas žmogus parašo, kad jam kas nors nepatinka ir staiga tūkstančiai taip pat nusiteikia prieš.
Virtualiame pasaulyje visuomenė keičiama jos net nematant.
– Kokios galimos to pasekmės?
– Manau, kad stovime prie didžiulio perversmo slenksčio. Daugybę metų pasaulyje viešpatavo vyrai, o dabar vyksta kažkas tokio, ką galima tik numanyti.
Nyksta suvokimas, kas yra vyriška, o kas moteriška. Bijau, kad prarasime seksualumą. Viską darysime po vieną – net ir vaikus pradėsime.
– Ar esate panašus į O.Wilde’ą?
– Įžvelgiu daug panašumų. Savo homoseksualumą jis vadino žiauria lemtimi, tačiau nelaikė savęs auka. Net ir tapęs auka (O.Wilde’as buvo nuteistas už homoseksualius santykius. – Red.) jis toliau gyveno savo gyvenimą. Todėl jis man patinka.
Aš negalėčiau savo lemties pavadinti žiauria, bet mano karjerai pakenkė tai, kad neslepiu lytinės orientacijos. Jaučiu, kad mane ignoruoja įžymūs vyrai.
– Jus, kaip ir O.Wilde’ą, nelengva išmušti iš vėžių. Net dešimt metų kovojote dėl savo filmo, nors daugelis jau seniai būtų pasidavę.
– Po trejų ketverių kovos metų pasiekiau ribą, kai jau negalėjau atsitraukti. Verčiau būčiau nusižudęs nei pasidavęs.
Parengė Ona Kacėnaitė
