Eina treti metai, kai populiarus laidų vedėjas yra palikęs televizijos eterį. Per savo gyvenimą jis yra dirbęs 17-oje įvairiausių laidų, tarp jų „Labas rytas, Lietuva“, „Laisvės alėja“, Mažesni už mus“, „Henrikas Vaitiekūnas. Būna ir geriau...“. Tačiau jei dabar kviestų vesti kokią nors laidą, vyras į televiziją jau negrįžtų.
„Dabar kitokia televizija, yra kas man ten nepatinka“, – kalbėjo H.Vaitiekūnas.
O vis tik įdomu kaip jis reaguoja, kai prašalaičiai kalbina jį gatvėje ir giria jo esą šiuo metu vedamas laidas.
„Kai tai išgirstu, pasakau, kad mano laidos geros, bet euro neduosiu“, – juokėsi pašnekovas.
Šmaikštusis žurnalistas galėtų kalbėti bet kokiomis temomis. Juk ir televizijos eteryje jo rodomų reportažų tematika būdavo pati margiausia – nuo sporto iki žemės ūkio, nuo gyvūnijos pasaulio iki ekstrasensų ir horoskopų.
Iš televizijos eterio pasitraukęs H.Vaitiekūnas nesėdi sudėjęs rankų. Jis rašo straipsnius į laikraštį „Lietuvos sveikata“ ir laukia rugsėjo. Tikisi, jog ir toliau dėstys Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos studentams žurnalistiką.
H.Vaitiekūnas tikino, kad nuobodžiauti jis neturi kada: „Nuo ryto iki vakaro esu užimtas. O jeigu atsitinka, kad kokią dieną nesu užimtas, jaučiuosi blogai, kažko trūksta“.
Kelios leidyklos jo prašo parašyti knygą apie žurnalistikos užkulisius, politiką. Bet televizininkas nesiryžta tokia avantiūrai.
„Kai ateinu į knygyną ir pamatau draugų bei pažįstamų parašytas knygas, apima begalinis liūdesys, nes iš pradžių knyga kainuoja 14 eurų, po dviejų savaičių – jau 6 eurus, o dar po poros mėnesių – tris eurus, bet vis tiek jų niekas neperka.
Man leidyklos siūlo avansą sumokėti, bet nesutinku, nes tada reikės pradėti rašyti. Iki šiol tempiu gumą. Kartais, kai draugai ima agituoti rašyti knygą, juos gąsdinu, kad knygos veikėjai bus pavadinti ne tik jų tikrais vardais ir pavardėmis, bet dar nurodysiu ir telefono numerius. Tada jie sako: „Na, geriau nerašyk“, – šmaikštavo pašnekovas.
Sodo ar daržo žurnalistas neturi. Sako, kad yra užkietėjęs klaipėdietis ir jam artimiausias pajūris, nors viešėdamas gimtinėje ne visada prie jūros ir nueina.
„Pieš ketverius metus mano mama mirė ir aš pardaviau Klaipėdoje butą, dabar man labai to miesto trūksta. Mano žmona Marytė yra tikra vilnietė, ji nepasigenda Klaipėdos. Bet ji mane išleidžia į pajūrį. Aš pabūnu ten dvi dienas ir grįžtu kitoks žmogus. Klausia: „Ar buvai prie jūros?“ Sakau, ne. Stebisi kaip nebuvau. Bet tikrą klaipėdietį atpažinsi iš to, kad jam užtenka žinoti, kad jūra čia pat. Prie jūros veržiasi tik tie, kurie prie jos negyvena.
Mano žmona buvo sugalvojusi, kad galėtume įsikurti mažame miestelyje tokiame kaip Birštonas. Bet prieš metus persikėlėme gyventi į Naująją Vilnią. Gyvenu bute, kur prie lango atlekia voveraitė, o balkono durys atsiveria į parką. Ko ne Birštonas. Man trūksta tik vandens telkinio. Būtų gerai, kad netoliese būtų jūra“, – kalbėjo H.Vaitiekūnas.
Paklaustas ar nejautė tuštumos palikęs darbą televizijoje, H.Vaitiekūnas sako, kad jei neturėtų kasdieninės veiklos, neperskaitytų knygų gal ir būtų pajutęs šiokį tokį slogutį. Jis prisimena, kad televizija surydavo daug kasdienybės valandų, bet davė ir naudos.
„Mano draugai po kelis kartus išsiskyrę ir naujas žmonas susiradę. Aš neišsiskyriau todėl, kad retai namuose būdavau. Kai dirbau „Panoramoje“ gruodžio 31 dieną be dešimt minučių dvylika atsirasdavau namuose. Bet dabar televizijos man netrūksta. Ir su žmona nesibarame. Dėl vienos paprastos priežasties – namuose turime tris televizorius. Aš savo žinias žiūriu per vieną televizorių, o ji per kitą. Ir dar renkamės skirtingus kanalus. Po to kartais vienas kitam papasakojame ką mūsų žinios rodė“, – pasakojo žinomas žurnalistas.
– Kiek jūsų gyvenime televizijos?
– Kai televizijoje pradirbi daugiau kaip trisdešimt metų ir po to tavęs ten nėra, visi sako: „Už ką jį išmetė“.
Dabar žurnalistika netokia. Aš nemanau, kad ji yra bloga. Nesinori žmonių įžeisti, negaliu jų teisti, bet dabar būsiu visų prakeiktas, tačiau į televizijas atėjo dirbti beraščių karta. Nesakau, kad jie dirba blogai – moka gražiai nufilmuoti, gražiai pasirodyti kadre, paklausti, nors dažnai nebesiklauso ką jų pašnekovas sako, juk jie yra pagrindas ekrane. Bet jeigu jiems leiptum parašyti trumpą reportažo santrauką, tai būtų tragedija. Kaip gali televizijoje dirbti neraštingi žmonės? Pasirodo gali. Ir žiūrovas tokias laidas netgi žiūri. Nesakau, kad taip yra visais atvejais, nes yra gabių žmonių.
Aš kiekvieną dieną žiūriu dviejų televizijų žinias. Kitas laidas dažniausiai žiūriu ne per Lietuvos televizijos kanalus. Nuo rugsėjo pasipils naujos laidos, bet po Naujų metų iš dešimties laidų liks gal tik dvi.
Prisimenu vienos televizijos žinių redaktorių, kuris grįžus filmavimo grupei klausdavo ar ten buvo žurnalistai iš kitų televizijų. Kai išgirsdavo, kad buvo, pagirdavo. Aš visiškai su tuo nesutinku. Noriu žiūrėti televiziją, kurioje matyčiau išskirtinius reportažus. Truputį kitokia yra „Lietuvos ryto“ televizija, ten aš irgi dirbau.
Labiausiai man norisi verkti žiūrint humoro laidas. Būna sėdžiu valandą ir galvoju, na kada nusišypsosiu. Kartais pasipiktinu, kartais nesupratu, bet nusišypsoti nepavyksta. Lietuviai nemoka humoro perkelti į televiziją.
– Kokia jūsų vesta laida kelia daugiausiai sentimentų?
– Mieliausius prisiminimus kelia laida „Laisvės alėja“. Po nepriklausomybės ją sukūrėme. Vadovai žiūrėjo išplėtę akis ir sakydavo kokias nesąmones ten rodote. Aš paaiškindavau, kad tai nerimtos žinios. Vėliau iš „Laisvės alėjos“ išsirutuliavo įvairios humoro laidos. Pavyzdžiui, viena iš žiūrimiausių laidų „Klausimėlis“ yra gimęs kaip sudėtinė laidos „Laisvės alėjos“ dalis.
– Ar prisimenate kokių nors kuriozų iš savo žurnalistinio darbo virtuvės?
– Jų buvo labai daug. Kai buvau labai jaunas ir dar neparagavęs televizijos duonos, dirbau laikraštyje „Sportas“. Redaktorius išsiuntė mane į Alytų, parašyti apie motociklų krosą. Nuvažiavau ten autobusu, bet neradau varžybų vietos. Grįžau nieko nepešęs. Redaktorius bandė išlupti prisipažinimą, kad gal prisigėriau. Na, tai labai senas nuotykis.
Kažkiek laiko dirbau Šalčininkų rajono laikraštyje. Ten buvo toks partijos sekretorius už kurį aš rašydavau straipsnius, o jis honorarus pasiimdavo. Buvo tokia mada tais laikais. Menu parašiau rusiškai straipsnį apie mechanizatorius. Jis man paskambino į redakciją ir sako, kad viskas gerai, bet reikia pavadinimą keisti. Klausiu, o koks turėtų būti. Jis sako: „Kamunist bes paručenija, kak motor bes patkliučenija“. (Komunistas be pavedimo, kaip motoras be užvedimo). Bandžiau prieštarauti, bet tada pagrasino išmesti iš darbo.
– O gal dėl reportažo teko kokį nors pašnekovą papirkinėti?
– Dariau reportažą apie tai, kaip prie stoties vyrukai iš kioskelių perka ir po to geria odekoloną. Nusižengiau žurnalistinei etikai, pasiūliau vienam pinigų, kad prie mano akių išgertų odekoloną. Jis išgėrė, bet po to iš ten turėjau bėgti, nes prie manęs pristojo koks trisdešimt mėlynanosių ir aiškino, kad galėtų išgerti benzino, iškolioti Vytautą Lansbergį arba, priešingai, jį išgirti – sakė, kaip reikia taip ir pakalbės, kad tik duočiau jiems pinigų.
– Kokį mechanizmą įjungdavote, kad pašnekovai neatsisakydavo su jumis bendrauti? Ar niekada nesulaukėte grasinimų, smurto?
– Aš prie žmogaus prieidavau kaip jo draugas, o ne oficialiai. Niekada joks pašnekovas nėra man pasakęs šiurkštaus, pikto žodžio. Prieš daug metų Šiauliuose per vieną filmavimą, kuris buvo susijęs su nusikaltimais ir policija, iš nusikaltėlių gavau stalo dydžio dėžę: „Čia jums dovana už tai, kad jūs šito reportažo neparodytumėte“. Reportažas išėjo, keršto nesulaukiau. Praėjo gal trisdešimt metų, o aš vis galvoju, kas gi ten buvo supakuota.
Mes darydavome reportažus ant ribos, bet niekada iš žmonių neišsityčiodavome. Jeigu mano visas laidas sudėti į vieną liniją, jas būtų galima užvadinti „Be pykčio“.
– Ar esate gavęs dovanų iš gerbėjų?
– Kai prieš 38 metus gimė duktė, aš dirbau „Žemės ūkio skyriuje“ laidoje „Panorama“. Norėdamas palepinti naujagimę, kaime paprašiau gryno karvės pieno. Man mielai jo davė. Bet duktė vos nenumirė atsigėrusi riebaus pieno, kadangi buvo pripratusi prie lieso iš parduotuvės. Na, tėvelis kvailai pasielgė.
– Rengdavote laidas apie ekstrasensus, būrėjus.
– Po kiekvienos laidos aš tris dienas atsakinėdavau į žiūrovų telefonų skambučius ir dalindavau ekstrasensų telefono numerius. Bet įspėdavau, kad žiūrovai nėra kvaili ir patys viską nusprendžia.
Televizijoje buvau visada šioks toks popsistas. Papasakosiu didžiausią komplimentą, kurį girdėjau savo adresu. Važiuoja du vyrai troleibusu. Vienas sako: „Matei vakar Vaitiekūno laidą?“. Kitas atsako: „Mačiau, labai gerai rodė“. Ir pirmasis pritarė, kad buvo gera laida. Tada vienas kito klausia: „O ką rodė?“. Ir abu neatsiminė apie ką buvo laida. Aš esu tos nuomonės, kad televizija yra akimirka. Kol žiūri tau yra gerai, o vėliau nebūtina atsiminti kas ten buvo rodoma. Televizijoje turi būti kuo daugiau atgaivos, o ne rimtų dalykų.
– Ar pats tikite horoskopais?
– Man labai paprasta. Pagal pasą esu Mergelė, o pagal astrologus Palmirą Kelertienę ir Naglį Šuliją esu Dvyniai.
Aš buvau pas Palmirą, kai buvo ką tik gimusi jos duktė. Ji sakė, kad jos mergaitė prisileidžia tik Dvynius. Ir tas vaikas iš tikrųjų tiesė į mane rankytes. Ir tada Palmira man sakė, kad ji matanti vos pažvelgus, kad esu Dvyniai. Tai man labai paprasta – aš galiu tikėti tuo horoskopu, kuris tą dieną geresnis. Tą ir darau.
Poreikio juos skaityti neturiu, bet kai internete pamatau Palmiros nuotraukėlę, tai būtinai paskaitau.
Aš pats savo laidoje „Būna ir geriau“ pusantrų metų rašiau meilės horoskopus. Pasiėmiau labai storą lietuvių patarlių knygą. Ir iš jos kiekvienam ženklui pritaikydavau po kokią nors patarlę. Ir visi buvo patenkinti, būdavo visiškais pozityvas, nes nebūdavo blogų horoskopų. Ypač moteriškos lyties atstovėms jie patikdavo. Jos sakydavo, kad ką tu rodai laidoje, nesvarbu, mums labai rūpi tie horoskopai.
– Televizijoje esate nagrinėjęs daug įvairiausių temų. O kokia tema nerengtumėte reportažo?
– Man siaubingai neįdomus krepšinis. Aš esu prisiekęs futbolo mėgėjas.
– O kaip jums sekėsi vesti laidą apie gyvūnus „Mažesni už mus“?
– Oi, labai gerai. Viskas kas gyva man yra labai miela. Aš esu gyvūnų globos narys. Namuose turiu 15 metų katę. Mes su žmona juokaujame, kad esame trys bendraamžiai – visi pensininkai. Mūsų katė labai išlepinta. Žmona yra maitintoja, o aš meilės eliksyras. Kartais žmona mus užtinka lovoje.
