Šiandien jo pilna visur: TV ekrane, radijo eteryje, jo tekstai spausdinami žurnaluose ir internete, o socialiniuose tinkluose O.Gasanovas yra vienas labiausiai sekamų nuomonės formuotojų, kas mėnesį susižeriančių didžiulius honorarus.
Vienu metu Orijui galvoje sukasi milijonas minčių, apie darbus jis galvoja net miegodamas, o šiuo metu jų turi net šešis!
Kaip egzotiško gymio vyrui, paauglystėje dėl to patyrusiam patyčių, pavyko pasiekti tokias karjeros aukštumas?
„Visada norėjau būti barmenas arba žurnalistas, – LRT laidoje „Gyvenimas“ juokais prisipažino O.Gasanovas ir atvirai papasakojo apie savo kelią į sėkmę: – Augau tik su mama, namuose nebuvo pinigų ir maisto. Pragyventi tekdavo iš tuomečio minimumo, kurį gaudavo mama, – 280 litų.
Kai pinigai baigdavosi, šaldytuvas likdavo tuščias. Tada pažadėjau sau užaugęs gyventi taip, kad manasis visada būtų pilnas gėrybių.“
Norėdamas prasimanyti pinigų, Orijus sugalvojo imtis verslo.
Jis turėjo kelis „Tetris“ žaidimus, vienas iš jų – bokso dvikova – buvo labai populiarus. Norintiems pažaisti kiemo draugams žaidimą jis išnuomodavo po dešimt centų už minutę.
Kadangi pinigų norėjosi dar daugiau, Orijus nusprendė plauti automobilius prie parduotuvių ir kavinių.
Vaikinas net buvo subūręs kiemo draugų brigadą ir tapęs tarsi vadybininku: sutardavo su klientu, paimdavo pinigus.
Vėliau O.Gasanovas sumanė kitą veiklą – vadovavo būriui paauglių, kurie rinkdavo tuščius butelius ir juos nešdavo į supirktuvę.
„Buvome benamių konkurentai. Būrys berniūkščių iš vienos sostinės Naujamiesčio gatvės surinkdavo butelius iš visų aplinkinių kiemų, net po koncertų Vingio parke.
Mūsų brigada vienoje pusėje, benamiai – kitoje“, – vieną gyvenimo istoriją prisiminė žurnalistas.
Taip paauglys užsidirbdavo, bet suprato, kad tai nerimti pinigai. Tada jis prisiminė savo norą tapti žurnalistu ir paskambino visoms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms – siūlėsi bendradarbiauti. Tuomet Orijus buvo penktokas.
Kolegos jį kadaise yra pavadinę skandalingiausiu Lietuvos žurnalistu, tačiau šis epitetas ne itin džiugina LRT laidos „(Ne)Emigrantai“ bendraautorį.
Sako, tokį įvaizdį kuria drąsūs straipsniai spaudoje, aštrus liežuvis radijuje ir televizijoje pasakojamos ryškios emigrantų istorijos.
Nesibaigiančios kelionės po pasaulį ir netikėtos pažintys šiandien yra Orijaus kasdienybė.
Teisingiau – gyvenimas, apie kurį svajojo nuo paauglystės. Ne tik svajojo, bet ir atkakliai siekė.
„Žiūrėdavau televiziją, skaitydavau laikraščius – turbūt dėl to, kad augau su mama ir seneliu. Jis labai vertino žiniasklaidą, o aš, leisdamas laiką su juo, taip pat ėmiau domėtis žurnalistika.
Draugai žaidė kareivėliais, mergaitės – lėlėmis, o mano visi žaislai buvo žurnalistiniai – net samčiai ir puodai buvo mikrofonai.
Nuo ketvirtos klasės žinojau visus Lietuvos žurnalistus, rašydavau į sąsiuvinį jų vardus ir pavardes – man jie būdavo kaip herojai.
Dabar sutinku šiuos žmones ir kartais apsikabinu, paspaudžiu ranką“, – pasakojo paprastai kitapus ekrano liekantis žurnalistas.
Jis buvo devintos klasės moksleivis, kai po daugybės prašymų sulaukė vieno leidinio kvietimo tapti jaunimo temų korespondentu.
„Pasakiau, kad pinigų man nereikia, tiesiog noriu rašyti. Kita vertus, supratau: jei publikacijos patiks, man sumokės. Pusę metų išties niekas nieko nemokėjo, o po pusmečio atsirado rėmėjų.
Pirmą rimtą atlyginimą gavau būdamas devintokas – 800 litų per mėnesį. Tuo metu Lietuvoje tai buvo gana padorus atlyginimas“, – džiaugėsi žurnalistas.
Nors galimybė kalbinti įdomius žmones ir rengti drąsius tiriamuosius straipsnius Orijų labai žavėjo, jis neslėpė ir pasididžiavimo, kad po nelengvos vaikystės kišenėje pradėjo šlamėti pirmieji savarankiškai uždirbti pinigai.
„Pinigai man buvo svarbūs, kad galėčiau išsilaikyti, gyventi ir suteikti sau tai, apie ką svajojau. Visi nori gyventi patogiai.
Vaikystėje šaldytuvas būdavo apytuštis, mama sukdavo galvą, ką sumanyti, kad būtume pavalgę. Aš prisiekiau, kad mano šaldytuvas visada bus pilnas, jame bus visko, ko šiandien reikia ir ko nereikia.
Dabar taip ir yra – jis visada pilnas, aš visada turiu ko valgyti.
Tai vaikystės traumos padarinys – užpildyti, ko neturėjai.
Sykiu tai buvo paskata siekti tikslų, nes žinojau, kad niekas nieko neduos, neatsiras geradario, kuris apipiltų turtais ar paliktų palikimą“, – kelią į sėkmę apibūdino LRT laidos „(Ne)emigrantai“ kūrėjas, dirbantis per šešis darbus, tačiau pinigų netaupantis, nors ir žinantis jų vertę.
