Nusikaltėliai Henrikas Daktaras ir Vladas Beleckas atsivėrė Rūtai Janutienei, o ji viską paviešino

„Bijoti – nuodėmė“, – nusijuokė „Lietuvos ryto“ TV žurnalistė Rūta Janutienė (53 m.), paklausta, ar nebijo viešinti nusikaltėlių Henriko Daktaro (61 m.) ir Vlado Belecko (64 m.) liudijimų, kuriuose minimas ne vienas įtakingas šalies asmuo.

R.Janutienė į knygą sudėjo V.Belecko ir H.Daktaro liudijimus.   <br>D.Umbaso, J.Stacevičiaus ir V.Ščiavinsko nuotr.   
R.Janutienė į knygą sudėjo V.Belecko ir H.Daktaro liudijimus.   <br>D.Umbaso, J.Stacevičiaus ir V.Ščiavinsko nuotr.   
Dėl H.Daktaro (nuotr.) ir V.Belecko liudijimų neramiai turėtų miegoti kai kurie žinomi žmonės.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Dėl H.Daktaro (nuotr.) ir V.Belecko liudijimų neramiai turėtų miegoti kai kurie žinomi žmonės.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Dėl H.Daktaro ir V.Belecko (nuotr.) liudijimų neramiai turėtų miegoti kai kurie žinomi žmonės.<br>D.Umbraso nuotr.
Dėl H.Daktaro ir V.Belecko (nuotr.) liudijimų neramiai turėtų miegoti kai kurie žinomi žmonės.<br>D.Umbraso nuotr.
R.Janutien: „Bijoti – nuodėmė.“ 
R.Janutien: „Bijoti – nuodėmė.“ 
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Dec 17, 2018, 6:30 PM

Knygos, kol kas pavadintos „Apsaugok mus nuo piktojo“, rankraštis jau parengtas, autorė trečią kartą skaito ir redaguoja tekstą, kuris dienos šviesą turėtų išvysti kitų metų pradžioje.

„Bijoti yra griekas. Kai bijai, pridarai klaidų. Aš stengiuosi ne bijoti, o tikrinti. Trečią kartą skaitau rankraštį ir kritiškai knebinėju po detalytę“, – apie knygos rengimo spaudai subtilybes kalbėjo žurnalistė.

Šį kartą jos dėmesio centre atsidūrė praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio pabaigos–10 dešimtmečio pradžios Lietuva ir tuomečiai įvykiai, kurių šleifas, ko gero, jaučiamas ir dabartiniame mūsų gyvenime.

„Aš esu kaunietė, nors ir išvykau iš šio miesto aštuoniolikos metų.

Visą laiką jaučiau, kad daugybė dalykų čia vyksta po kilimu: gyvenamas dvilypis gyvenimas, santykius palaiko, regis, nesueinantys žmonės.

Kas sieja, pavyzdžiui, V.Belecką ir parlamentaro Manto Adomėno žmoną Viktoriją arba įtakingą kunigą ir tą patį V.Belecką?

Kokios povandeninės srovės iki šiol nulemia vieną ar kitą poelgį, veiksmą?“ – ramybės neduodančius klausimus vardijo R.Janutienė.

Atidžiau pažvelgti į kelių dešimtmečių senumo įvykius ją paskatino amerikiečių analitiko studija apie tai, kaip griūvant Sovietų Sąjungai buvo plaunami kompartijos pinigai, kas dalyvavo šiame procese, pagal kokias schemas jos veikė.

„Amerikiečių tyrėjai išsiaiškino, kad sovietinė mafija buvo specifinė. Ten ranka rankon dirbo triumviratas: partiniai veikėjai, kagėbistai ir nusikalstamas pasaulis, kuris juos aptarnavo.

Man pasidarė įdomu, kas vyko Lietuvoje. Bandžiau šiuos dalykus aiškintis iš įvairių pusių, bet nesisekė.

Tuomet šovė į galvą mintis pakalbinti nuteistus iki gyvos galvos H.Daktarą ir V.Belecką kaip to laikotarpio liudytojus.

Jie bendravo su žmonėmis, kurie 9 dešimtmečio pabaigoje–10-ojo pradžioje priimdavo sprendimus. O dabar nuteistieji jau neturi ko prarasti.

H.Daktaras ir V.Beleckas sutiko kalbėtis, ir man prieš akis atsivėrė spalvingas vaizdas.

Jie man pasakodavo, o aš kaskart matydavau, kaip visa, apie ką jie kalba, atitinka amerikiečių tyrėjo aprašytus įvykius.

Schemos kartojosi ir pas mus: atsirado darinių, kuriuose veikia H.Daktaras, KGB mokyklos auklėtinis Sigitas Čiapas ir partiniai veikėjai, išsikerojo EBSW, kiti susivienijimai.

Mums tada atrodė, kad gyvename chaose – čia pašaudo, čia pasprogdina, o išties jokio chaoso nebuvo, tik labai gerai organizuotas veiksmas“, – pasakojo R.Janutienė.

Štai H.Daktaras, sugrįžęs iš kalėjimo, kur kalėjo už lapių vagystes, pradėjo prekiauti kontrabandiniu spiritu „Royal“. (Kai SSRS uždraudė privatiems asmenims auginti kailinius žvėrelius, tai buvo daroma nelegaliai. H.Daktaras su bendrais nelegalius augintojus apvogdavo.

Anot jo paties, lapė – 100 rublių. O inžinieriaus alga tais laikais būdavo 130–150 rublių. Augintojai turėjo savų ryšių milicijoje, vagys buvo sugauti ir pasodinti į kalėjimą.)

Pirmąsias spirito partijas kagėbistas S.Čiapas atvežė iš Leningrado gatvių laistymo mašinose.

H.Daktaras su bendrininkais tą spiritą pilstydavo į butelius, užkimšdavo, užklijuodavo etiketes. Vėliau atvyko rimti vyrai iš Rygos ir pradėjo spiritą vežti vilkikais.

„H.Daktaras pasakojo, kaip atgal veždavo pinigus: smulkias dolerių kupiūras sumesdavo į dėžes, sukraudavo į furgoną, apdėliodavo šampanu, nuveždavo į Latviją ir iškraudavo nusikaltėlių kontroliuojamame banke. Iš ten pinigai patekdavo į užsienį ir būdavo išplaunami“, – vieną schemą atskleidė R.Janutienė.

Pradėjusi ieškoti šios aferos galų, žurnalistė padarė stulbinamų atradimų.

Pasirodo, dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, išėjęs iš KGB ir pradėjęs dirbti Leningrado mero Anatolijaus Sobčiako komandoje, kontroliavo vietos uosto veiklą.

Per tą uostą ėjo didžiuliai spirito ir šaldytų vištų šlaunelių išalkusiai posovietinei liaudžiai srautai.

„Taigi H.Daktaras pilstė spiritą, kurio kontrabandą kontroliavo V.Putinas. Tikriausiai ir pačiam Henrikui tai bus naujiena. Aš tiesiog suvedžiau galus, pažvelgiau į kontekstą.

Tiesa, kontekstas sudarys tik nedidelę knygos dalį.

Didžioji dalis – pasakojimai, kaip veikė pogrindinis laukas, kaip vogdavo, kaip plėšdavo, kaip tardavosi, kaip prekiaudavo, kaip išsisukdavo, kaip ir ką papirkinėdavo, kiek kainuodavo išsipirkti iš teisėsaugos.

Aš ne disertaciją rašiau. Tiesiog du žmonės pasakoja savo gyvenimo istorijas ir tai daro labai atvirai.

Jų istorijos įdomios, nes tikros“, – kalbėjo knygos „Apsaugok mus nuo piktojo“ autorė.

Dar vienas herojus – V.Beleckas, pasakodamas apie sovietinius pogrindžio milijonierius, tarp jų ir tokius, kurie supirkinėjo iš jo sidabrą ir mesdavo į šulinį, kad vandenį pagerintų, pakeliui papasakojo apie vieną labai svarbų asmenį anuomečiame Kaune Vytautą Levicką, Vilijampolėje sovietmečiu veikusio K.Giedrio kailių gamybos susivienijimo generalinį direktorių.

Apie tos šeimos, kaip sovietinių pogrindinių milijonierių, turtus sklandė ir iki šiol tebesklando legendos.

V.Levicko anūkė Viktorija turėjo antikvariatą H.Daktarui priklausančiame „Vilijos“ pramogų komplekse, kur rinkdavosi ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos bei Vakarų Europos nusikalstamo pasaulio vadeivos, kita prastos reputacijos publika. Kalbantis paaiškėjo, kad Viktorija – dabartinė politiko M.Adomėno žmona.

Antikvariatas buvo pavadintas „Viktorija“ – V.Adomėnienės, tuomet Vabolienės, garbei, o Daktarų gaujos narys Rimantas Ganusauskas, pravarde Mongolas, buvo, nusikaltėlių žargonu kalbant, antikvariato stogas.

V.Belecko žiniomis, V.Vabolienės (dabartinės Adomėnienės) ir jos artimųjų verslas turėjęs ne tik Daktarų grupuotės, bet ir Vilniaus politikų paramą.

Kai Kauno muzikiniame teatre buvo pradėti rengti antikvarinių vertybių aukcionai, jiems iš prezidento ložės dirigavęs minėtasis R.Ganusauskas, o leidimą pasirašė pati tuometė premjerė Kazimira Prunskienė.

Žurnalistės paklaustas, iš kur tai žino, V.Beleckas papasakojo: „Vieną gražią dieną žiūriu – teatro centriniame balkone, kur sėdėdavo prezidentas Antanas Smetona, sėdi Mongolas. Kaip čia yra? Ką jis čia veikia? Pasirodo, jis kuravo visus šituos aukcionus ir Viktoriją. Ji pati pasakė.“

Kai šią istoriją R.Janutienė dar 2015 metais parodė laidoje „Patriotai“, H.Daktaras per kitą susitikimą įspėjo: „Jūs parodėte, o pas V.Belecką jau atėjo prokuroras ir liepė užsičiaupti, nes kitaip jis neiškeliaus į Pravieniškes.“

„O Pravieniškės jiems, palyginti su Lukiškėmis, – kaip kurortas“, – pakomentavo žurnalistė.

V.Beleckas kalėjime turi tris storus albumus, o juose – nuotraukos: garsūs žurnalistai visai nežurnalistinėmis aplinkybėmis, muzikantai, menininkai, kurie vėliau įdomiai dalyvavo įvairiuose procesuose.

Iš nuotraukų galima atsekti ir įvairių daiktų klajones: koks nors carinis laikrodis stovi fone per vakarėlį V.Belecko namuose, o dabar jis pas kitą garbingą poną, kuris ginasi nei matęs, nei pažinojęs V.Belecką.

„Nesakau, kad ši knyga bus kokia nors bomba, bet tai istorija, iš kurios didele dalimi atsiradę dabartiniai santykiai, dabartinis gyvenimas ir klampios vietos.

Kartais matai teismo sprendimą ir nesupranti logikos, kodėl taip pasielgta. Ir staiga išvysti, kaip tie žmonės susiję, kaip vienas kitą gelbsti.

Knygoje norėjau papasakoti apie dešimtąjį dešimtmetį ir kaip jis išklaipė gyvenimą: žmonės išėjo į Sąjūdžio mitingus, o grįžę rado apvogtus namus“, – savo knygos tikslą apibendrino R.Janutienė.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?