Kas mums simbolizuoja 1990-uosius, kviečia pasižvalgyti mistinė neseniai atsikūrusi to laikmečio reklamos firma „Faksimilis“ ir Lietuvos kino teatruose rodomo filmo „Spec. Žvėrynas“, sukurto retą archyvinę medžiagą papildant XX a. pabaigos animacija ir muzika, komanda.
Daiktų kolekcionavimas
1990-aisiais santykis su daiktais buvo labai specifinis. Tiksliau: taip norėjome daiktų, kad viskas, kas buvo nematyta – buvo labai gražu ir savaime vertinga. Taip paplito keistas noras kolekcionuoti.
Žmonės rinko tuščias alaus skardines ir jas eksponavo virtuvėse, salionuose. 95 proc. tų skardinių atkeliavo iš kažkur ir nei vienas nebuvo ragavęs nė vieno gėrimo. Vaikai rinko tuščias importinių cigarečių pakuotes ir niekam neatrodė, kad tai kenksminga. Juk labai gražūs.
Videomagnetofonai ir VHS kasetės
Laikais, kai internetas buvo tolimame horizonte, videomagnetofonai buvo asmens statuso ženklas. 1990-aisiais pasitaikė tokių istorijų, kad žinomo prekės ženklo videomagnetofonas buvo išmainytas į sodybą Alytaus rajone. Tokia buvo to daikto vertė.
VHS kasetės į namus atnešė Rembo raumenis ir van Dammo suktukus, iš kurių mokėsi filmo „Spec. Žvėrynas“ nariai. Neretai iki premjeros Holivude, filmą jau buvo galima įsigyti VHS kasetėje Marijampolės ar Utenos turguje. Darbinės filmų versijos mistiniais būdais patekdavo piratams į rankas. Tuo metu buvo populiaru VHS kasečių nuomos punktai. Jeigu grąžindavai neatsuktą kasetę, tekdavo papildomai pridėti prie nuomos mokesčio.
„Sega“ ar „Contra“ žaidimai
Neturtingos šeimos kompiuterių neturėjo. Vidutines pajamas gaunančių tėvų vaikai turėjo „zilitonus“, kurių kaina buvo daugiau nei 110 litų. „Sega“ – buvo turtingųjų klasės ženklas, nes kainavo apie 250 litų, t.y. bene ketvirtadalis prezidento atlyginimo.
Važinėjimas su tankais, „Contra“ misijos, „Street Fighter“ muštynės ir tėvams stebuklingai atrodanti ančių medžioklė, kai tekdavo su šautuvu šaudyti į televizorių – to laikmečio vaikų duona kasdieninė.
Kovinių filmų įgarsinimas
Iš VHS kasečių įgarsinimo vaikai mokėsi rusų kalbos. Be to, gerindavo klausą, nes per nosį švokščiantis įgarsintojas priversdavo klausytis itin atidžiai.
Kruopščiai tekdavo sekti ir filmo siužeto liniją, nes visus veikėjus įgarsinantis asmuo tai perskaitydavo per greitai, tai ne tam personažui priskirdavo dialogo žodžius ir tekdavo patiems atsirinkti, kas ką sakė.
Plastikiniai nuotraukų albumai
Klijuotų nuotraukų albumai – buvo akmens amžiaus atgyvena, nes kiekvienos šeimos būtinybė buvo plastikinis albumas. Jeigu negaudavai dovanų iš giminių tokio albumo nuotraukoms, vadinasi, Kalėdos neįvyko. Gimtadieniai taip pat.
Audiokasetės
Melomanai siausdavo turguje, nes ten galėdavo įsigyti pačių netikėčiausių dainų rinkinių. Aišku, pradžioje pardavėjas mielai sutikdavo paleisti bent po 10-15 sekundžių 6 ir 7 A pusės dainos. Atšviesti kasečių viršeliai su menkai prisidengusiomis merginomis taip pat dominavo ant prekystalių ir puošė VIVA ar „European dance“ megahitų rinkinius.
Megztiniai su kupranugariais
1990-aisiais nedaugelis norėjo išsiskirti iš minios, taigi buvo masių mada – pirkti tai, ką visi perka. Kuo daugiau vaikų aplinkui buvo su turkiškais megztiniais, tuo buvo didesnis noras tokį įsigyti. Be abejo, ir prekių pasirinkimas buvo ribotas, nes didžioji dauguma prekių buvo parduodama turguje, o drabužių matavimasis vykdavo pardavėjų palapinėse, stovint ant patiestos kartono skiautės.
