Paskutinės praėjusių metų dienos LRT laidos „Labas rytas, Lietuva!“ vedėjui I.Krupavičiui dar ilgai išliks atmintyje.
Naujuosius jis sutiko stebėdamas Sidnėjaus fejerverkus ir mėgaudamasis Australijos gamta.
Tik ši kelionė buvo išskirtinė ne dėl vaizdingo šalies kraštovaizdžio ar įspūdingos architektūros.
Po dešimties metų nesimatymo, įveikęs daugiau kaip penkiolika tūkstančių kilometrų, žurnalistas pagaliau susitiko su ketveriais metais vyresne seserimi Laura.
„Su seserimi esu susitikęs gal tik tris keturis kartus, – LRT laidoje „Gyvenimas“ prisipažino I.Krupavičius. – Iš esmės kartą per dešimtmetį. Ir kaskart jaučiu savotišką baimę, nes praėjo labai daug laiko.
Šis kartas buvo išskirtinis, nes į susitikimą ji atvyko ne viena, o su dviem vaikais – vienam ketveri, kitam šešeri, kaip ir mano sūnui.
Galbūt ir dėl to buvo didesnis nerimas, nes vaikai žinojo, kad dėdė Ignas atvyksta, ir aš jaudinausi.“
Igno ir Lauros istorija kur kas sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Jie niekada nesidalijo žaislais ar vienu kambariu, nepatyrė, ką reiškia vaikiški brolio ir sesers pykčiai ir susitaikymas. Maža to, iki pilnametystės net nebuvo matę vienas kito.
„Sesuo – mano amžiną atilsį tėvo duktė iš pirmos santuokos. Vaikystėje visiškai nebendravome, susitikome tik po daugelio metų Londone, į kurį ji persikėlė. Niekada neabejojau, kad su ja susitiksiu, tai buvo tik laiko klausimas“, – atviravo žurnalistas.
Kalbėti apie vaikystę Ignui nėra lengva – jis augo tik su mama, tėtis šeimą paliko labai anksti. Nors augant vyriškos rankos reikėjo, Ignas dėkingas mamai, kuri ne tik laikė visus keturis namų kampus, bet ir kompensavo tėvo meilės trūkumą.
„Mama labai rūpinosi, jos šiluma buvo begalinė. Neturėjau ryšio su tėvu, bet ir nepasigedau. Vaikystė, paauglystė buvo labai laiminga: šokau, dainavau, dariau, ką noriu. Tik vėliau pagalvojau, kad gal viskas būtų kitaip susiklostę, jei būčiau gyvenime turėjęs tėvą“, – samprotavo LRT laidos „Labas rytas, Lietuva!“ vedėjas.
Kalbėti apie tėtį I.Krupavičiui nelengva, nes prisiminimai nėra šviesūs: per visą gyvenimą juodu vos kelis kartus atvirai pasikalbėjo, kai Ignas jau buvo subrendęs.
„Bandydavau kalbėti ir ieškoti atsakymų. Galiausiai supratau, kad žmogus arba sukurtas šeimai, arba ne.
Pykau, kad man trūko dėmesio, kita vertus, jam atleidau ir pasakiau tai dar tuomet, kai jis buvo gyvas. Visi esame skirtingi, renkamės savo kelią“, – sakė I.Krupavičius.
Ryšys su tėvu atsirado tik tuomet, kai jis išvyko gyventi į Londoną: Ignas aplankė tėvą, ten susitiko ir su seserimi Laura.
Kai prieš kelerius metus atrodė, kad gyvenimas jau tvarkingai dėliojasi, prieš pat Kalėdas Igną užklupo skaudi žinia – nesulaukęs jųdviejų susitikimo, tėvas iškeliavo anapilin.
„Tėčiui buvo likę keleri metai iki pensijos, paskui jis ketino grįžti į Lietuvą. Grįžo anksčiau ir ne taip, kaip norėjo.
Atsimenu, buvo Kūčios, nešiau dėžėje jo pelenus, o Londono geležinkelio stotyje skambėjo pianinu atliekamos kalėdinės dainos. Taip ir praleidome paskutines Kūčias.
Dabar graudinuosi, kad kadaise nepakėliau ragelio, neįdėjau daugiau pastangų ryšiui tarp mūsų atkurti.
Manau, nereikia laukti taip ilgai, kad artimam žmogui pasakytum ką nors gera“, – ašarą nubraukė Ignas.
Vyras įsitikinęs: kai netenki artimo žmogaus, ypač šeimos nario, esi priverstas iš naujo permąstyti gyvenimą, padarytas klaidas ir likimo siųstus išbandymus.
Jam buvo lemta pakartoti tėvo gyvenimo kreivę: Igno santuoka su architekte Toma subyrėjo po ketverių metų. Porai teko nemenkas išbandymas užgniaužti emocijas ir kartu rūpintis sūnumi Bartu.
Posakis „Kvailiai mokosi iš savų klaidų, o protingi – iš svetimų“ puikiai tinka Ignui.
Jis nenori kartoti tėvo klaidų, todėl stengiasi kiekvieną laisvą minutę praleisti su šešerių metų sūnumi.
„Manau, tėvai neturėtų trukdyti vaikams augti.
Gal šiurkščiai nuskambės, bet duok stogą, pamaitink ir, svarbiausia, apgaubk meile, kuo daugiau bendrauk. Tuomet jie išaugs puikiais žmonėmis“, – sakė I.Krupavičius.
Šiandien Ignas šeimos laimę kuria su Vaida Kazakauskyte ir sako nesistengiantis žvalgytis atgal.
„Šeima man yra supratimas, partnerystė, netrukdymas gyventi, parama kiekviename žingsnyje.
Tai yra laikas, nesmerkimas, sugebėjimas priimti žmogų tokį, koks jis yra, su ydomis ir trūkumais. O svarbiausia – džiaugsmingas laikas kartu“, – apibendrino Ignas.
Parengė Milda Augulytė
