Seimo narys tikina, kad svarbu tikėti ne antpečiais ar vien griežtomis taisyklėmis. Žinoma, laikas, praleistas Jungtinėse Valstijose, kai Žygimantas ten dirbo Lietuvos Respublikos ambasadoriumi, leido gerokai moderniau pažvelgti į visuomenę ir šeimą.
Todėl visuomenei pliekiantis dėl vaikų auklėjimo, įstatymų kūrėjas šiandien prisipažįsta už kitokį požiūrį į atžalas esąs dėkingas ne tik pasaulietiškai gyvenimo patirčiai, bet pirmiausia savo tėvams.
„Aš niekada negavau pylos nuo tėvų. Ir galbūt tai yra mano sėkmės raktas. Aš niekada nebuvau nubaustas fiziškai. Žinoma, neišvengiau pamokymų: kada tu grįžti, kodėl vėlai, ką tu ten veikei su tais draugais? Bet niekada fiziškai. Lygiai taip pat su savo vaikais elgiuosi, man smurtas yra nesuvokiamas dalykas“, – teigė Žygimantas Pavilionis.
Seimo narys užaugo tarp ypatingų asmenybių. Politiko tėvas Rolandas Pavilionis – universiteto rektorius, buvęs Seimo narys, mama Marija Aušrinė Pavilionienė – taip pat buvusi Seimo narė, profesorė.
„Galima sakyti, jie manęs neauklėjo. Buvo ir gatvės laikotarpis, aš pradėjau nuo pankų, baigiau metalistais. Tačiau visą laiką prie mano lovos būdavo labai daug gerų knygų“, – sakė Seimo narys.
Baigęs filosofijos studijas, toliau studijavo tarptautinius santykius. Taip Žygis Pavilionis pasuko diplomatijos link. Darbas Belgijoje, o prieš devynerius metus buvo paskirtas Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tas laikas diplomatui ir jo žmonai Linai bei keturiems judviejų vaikams suteikė kitokios pasaulėjautos. Pasak Seimo nario, jo žmona Lina visiškai atsidavė šeimai.
„Ji daugiau davė šeimai nei aš. Pavyzdžiui, mano žmona medikė, jinai turėjo paaukoti savo karjerą, užauginti keturis vaikus. Šeima buvo priversta dažnai keisti savo gyvenamąją vietą.
Neužmiršiu mūsų pirmojo atsisveikinimo Briuselyje, kai jinai pasakė: „Aš dabar būsiu tarp keturių sienų, kol tu spręsi valstybės uždavinius?“. Tad tikrai būdavo nemalonių situacijų“, – atvirai prisipažino Ž.Pavilionis.
Grįžus iš Amerikos šeimos gyvenimas vėl pasikeitė, Ž.Pavilioniui tapus Seimo nariu, prisidėjo ir viešumas.
„Mano šeima nemėgsta būti kamerų šviesoje, nes ji yra normali šeima. Vyresnis sūnus daugiau į mano pusę, jisai man padėjo laimėti Seimo rinkimus, laiškus kartu rašėm. Tačiau ne kiekvienas toks vaikas, ne kiekvienas nori būti kamerų spinduliuose“, – sakė Ž.Pavilionis.
Seimo narys apgailestauja, kad vis mažiau vakarų gali skirti pokalbiams su artimaisiais.
„Aš esu kaltas prieš savo vaikus, nes esu darboholikas. Manęs labai dažnai nebūna namie, aš jiems nesugebu skirti tiek laiko, kiek galėčiau. Bet jie gyvena šiek tiek kitokioje aplinkoje nei teko man.
Aš baigiau sovietinę mokyklą, jie nematė tos neteisybės, juose jau mažiau pykčio. Pas mus dar labai daug pykčio, pavydo, blogų jausmų, mes baudžiame žmogų, kuris turi kitokią nuomonę, kuris yra asmenybė, natūraliai priešinasi ir galvą iškelia.
Amerikoj tokius vertina ir ieško su žiburiu. O mes jį nupučiam. Mūsų vaikai yra geresni, nes aš jaučiu kaip su jais kalbu. Aš esu mažiau tolerantiškas negu jie. Aš visgi esu piktesnis. Dabar suprantu, jog – gražu turėti daug vaikų, bet kiekviena atžala reikalauja tavo laiko.
Ta prasme, tu gimdydamas vaiką turi pagalvoti, ar tu sugebėsi ne tik jį išmaitinti, aprengti, bet dar padaryti žmogumi. Kita vertus, prisimenu savo tėvą, kuris susirgo vėžiu dėl išsekimo. Jisai su savo spausdinimo mašinėle spausdindavo iki šešių ryto. Dirbdavo juodai.
Aš turbūt esu beviltiškai toks pat. Ir aš vaikus tokius bandau daryti. Čia galbūt mano bėda, bet nieko nepadarysi, savo prigimties nepakeisi. Aš savo vaikams sakau, jog reikia aukotis kitiems žmonėms“, – atvirai kalbėjo Ž.Pavilionis.
